Orkestras baiginėjo derinti instrumentus, tik smuikai su altais vis dar beviltiškai ieškojo tinkamo suderinamumo, pučiamieji seniai pasidavė neišvengiamybei, kaip bus taip, būgnininkas tikrino, ar tvirtai prisuktos lėkštės, ir dėliojo sau priešais lazdeles bei šluoteles, violončelininkai kažką aptarinėjo su kontrabosistais, aiškiai ne būsimą partitūrą, dvi fleitistės intensyviai mankštino lūpas tai išpūsdamos, tai įtraukdamos jas kažkur gilyn į burnos ertmę, žiūrovai atlikinėjo paskutinius pasitaisymus, ieškodami geriausios pozicijos savo sėdynėms, kiti paskubomis vartė programėles, norėdami dar kartą pasitikrinti, ką klausys dabar po pertraukos, tartum netikėdami, kad jiems begeriant kavą neįvyko jokių pakitimų, kompozitorius, sėdėdamas pirmoje eilėje, nerimąstingai žvalgėsi į šalis ir atgal, ieškodamas su kuo galėtų pasisveikinti, gaila, beveik niekas iš kviestų draugų ir pažįstamų neatėjo, gal dar ateis, reikia turėti kantrybės, maža kas, o tuo tarpu jis linksėjo smuikams ir violončelėms, kurios buvo arčiausiai, bet niekas nepastebėjo jo pasisveikinimo, iš šalies tai galėjo atrodyti kaip nervinio priepuolio ištikto žmogaus konvulsijos, į kurias kreipti dėmesį neleido atitinkamas išsiauklėjimas, galiausiai autorius susigūžė savyje, nustojo blaškytis ir laukė ilgai puoselėtos premjeros.
Galų gale orkestras nutilo, lyg mostelėjus lazdele, nors būgnininkas rankose nieko neturėjo, iš šoninės nišos išėjo pranešėja, paskelbė kūrinį ir atlikėjus, tai simfoninis orkestras, diriguojamas, tuo metu iš tos pačios nišos pasirodė dirigentas, salė jį pasitiko pavieniais aplodismentais, kurie greit nuslopo, nusilenkė publikai ir atsisuko į savo komandą, orkestrantai atsistojimu pagerbė savo kapitoną, pranešėja staiga kažkur išnyko, nebuvo galima suprasti, kur ji dingo, visi vėl susėdo, kiekvienas isitvėręs į savo instrumentą ir sužiuręs į dvasinį vadovą, publika nustojo muistytis ir girgždėti kėdėse, kompozitorius sustingo priešpremjerinėje isterijoje, visa salė apsigaubė laukimo atmosfera, dirigentas stovėjo iškėlęs batutą dešinėje rankoje, o kaire tyrinėjo partitūrą. Simfonija vadinosi „Lydinčioji“. Keista, ką ji galėjo lydėti ir kur? D-dur. Keturios ketvirtinės. Pirmas taktas pauzė. Visiems instrumentams. Visuotinė pauzė. Totali, globalinė, neapskundžiama pauzė. Ką daryti su dešine ranka? Jis ją truputį nuleido, kad parodytų orkestrui, jog pirmą taktą jau pragrojo. Antras taktas buvo pusinė pauzė ir dvi ketvirtinės pauzės visai sudėčiai. Jis kilstelėjo ranką, antras taktas irgi sugrotas.
Trečiame takte pauzės išsiskyrė: smuikai su altais turėjo dvi pusines pauzes, violončelės keturias ketvirtines pauzes, kontrabosai vieną sveikąją pauzę, fleitos vėl keturias ketvirtines, valtornos ir fagotai aštuonias aštuntines, obojai ir klarnetai mišrią kombinaciją, susidedančią iš dviejų ketvirtinių ir keturių aštuntinių pauzių. Kituose taktuose kombinacijos keitėsi, instrumentų grupės buvo mišriai jungiamos, bet visuose kartojosi pauzės. Dirigento ranka tai pakildavo, tai nusileisdavo, žymėdama takto pabaigą, klausytojų žvilgsniai buvo susmigę į ją, ausys gaudė bent menkiausią garsą, vienas žmogus net pasitikrino, ar įjungtas jo klausos aparatas, įjungtas, turbūt vėl nusilpo baterijos, o juk tik ką pakeitė, et, nemoka dabar gaminti, nusprendė apsimesti, kad vis tiek girdi ir pritariančiai ėmė linksėti galva į dirigento taktą, veidas švietė palaima, lyg girdėtų angelų chorą, kompozitorius palengva ėmė tiestis kėdėje, veidas spinduliavo.
Buvo tylu. Beveik. Kartkartėmis pasigirsdavo perverčiamų puslapių šlamesys, kažkas netyčia išmetė rūbinės numeriuką, į ką akimirksniu skausmingai sureagavo autorius, vienu metu kažkas dar kostelėjo, bet iš esmės visur, ir scenoje, ir salėje tęsėsi visuotinė pauzė, tartum kažkas būtų įmygęs ir laikęs atitinkamą klavišą.
Tai buvo neįprasta ir nepriimtina balandžiams, kurie jau daug metų gyveno filharmonijos kupole, kuriuo užsibaigė salės lubos, ir kurio langų stiklai visi buvo akmenimis išdaužyti berniukščių, laipiojančių kaimyniniais stogais, o įstiklinti arba kaip kitaip užtaisyti kupolo angų filharmonijos administracija nerado drąsių žmonių, tad ilgainiui susitaikė su neprašytais gyventojais, o ir šie savo ruožtu niekuomet netrikdė koncertinės įstaigos veiklos, priešingai juos migdančiai veikdavo tiek romantiškasis Šopenas, tiek revoliucingasis Bethovenas, jiems tiko bet kokia muzika.
Ir šį vakarą jie jau miegojo po pirmos dalies, kai nelauktai į jų miegą įsiveržė ši nepakenčiama tyla. Kažkuris balandėlis pasimuistė per miegus, tartum netikėdamas, kad girdi tylą, kitas sunerimo, trečias sumosavo sparnais, neatmerkęs akių, o ketvirtam jau pasirodė, kad visi keliasi, kad išaušo rytas ir pirmas paskubėjo apskrieti ratą aplink kupolą, juo pasekė dar keli ir netrukus visa filharmonijos palubė jau šniokštė nuo sparnų plazdėjimo ir burbuliavimo, sudarydami nelauktą garsinį foną „Lydinčiajai“. Negana to, dar pradėjo kristi paukščių išmatos, kažkam pataikė ant natų, kažkam ant rankos, ant galvos, su trenksmu tėškėsi į lėkštę, kažkas aiktelėjo, kažkas sušuko, kažkas pašoko, užkliuvo, nukrito, suriko, kažkas nusikeikė...
Fonas buvo garsus, netgi triukšmingas, tęsti pauzę nebebuvo prasmės, tad dirigentas skubiai mostelėjo arčiausiai sėdintiems smuikams ir pasigirdo fortissimo, tuoj įstojo violončelės ir altai, po to pučiamieji ir salę užliejo muzikos garsai. Paukščiai nurimo, susigaudė, kad dar ne rytas ir tyliai burkuodami vėl įsitaisė poilsiui. Status quo buvo atstatytas.
Tik autorius jau nesėdėjo, bet gulėjo ant grindų, krečiamas priešmirtinių traukulių.
Orkestras sugrojo efektingą pabaigą ir nutilo, dirigentas atsisuko į salę, nusilenkė, juo pasekė ir orkestras, iš salės savo ruožtu pasipylė audringi aplodismentai, žmogus su klausos aparatu be perstojo šaukė bravo, į sceną buvo kviečiamas autorius, bet niekas jo kažkodėl nerado, tad visos gėlės atiteko dirigentui, palaipsniui tiek scena, tiek salė ištuštėjo, tik priekyje gulėjo galvą prasiskėlusi pranešėja, kurią sukdamasis į orkestrą netyčia nustūmė dirigentas, visa apdrėbta paukščių ekskrementais, ir vargšas kompozitorius.
Salės tvarkytoja kruopščiai apėjo eiles, ieškodama pamestų piniginių ir telefonų, apkraustė kompozitoriaus kišenes ir tada nuėjo skambinti greitąjai pagalbai.