Patranka – mano namai

Juos visi vadino paprastai – patrankų broliais. Budėtojai ištisas savaites praleisdavo milžiniškų ginklų viduriuose, akylai stebėdami ir saugodami pasienį. Miestiečiai juos gerbė gal tik iš pagarbios baimės. Kiti, gabenantys kontrabandą iš anapus, keikė, nes  patrankininkai stengėsi gerokai pažaboti juodąjį verslą.
Patranka  Nr. 46 - B dunksojo vidur plynos ir bekraštės dykumos jau pusšimtį metų. Ryški, raudonais dažais išdažyta raidė B ant gremėzdiško pabūklo korpuso reiškė, kad prieš tai buvo kitas šimto metrų aukščio septynvamzdis pasienio ginklas, kurį suniokojo ginkluoti kontrabandininkai, talkininkavę Uzuro dykynių klajokliams. Po šio, prieš pusšimtį metų  įvykusio incidento, apsauga dykumoje buvo padvigubinta. Pasienio postų atsirado žymiai daugiau. Gausybė kariūnų gavo užtikrintą, ne itin prastai apmokamą, valstybinę tarnybą...
Patranka Nr. 46 - B  aptarnavo tik septynių budėtojų įgula ir to visiškai pakako, mat ginklas buvo beveik visiškai automatizuotas. Patrankos viduje pasienio sergėtojai ir gyveno, ir dirbo, laukdami savo eilės į miestą.
Briteris Astonas, vyriausias iš visų čia dirbančių patrankos brolių įgulos narių, vieną ankstų rytą pakeitė prieš tai budėjusį eilinį Kvarafį. Šį aptiko užsnūdusį, atrėmusį galvą į stacionaraus binoklio okuliarą.
-Ir ką šį kartą susapnavai?
Kareivėlis, pripratęs  prie tokios vado šnekos, negirdomis praleido šio replikėlę..
-Ir kiek dar blakių praleidai?
Kita vertus, Kvarafis buvo nepatenkintas, juolab kad ant jo kristų kritikos našta,  jei  mieste išsiaiškintų, kad pro 46 - ąją patranką praslinko nepageidaujamieji. Tačiau  buvo mieguistas, todėl neįstengė atsikirsti bendradarbiui.
Rytai, dykumoj rymančiai patrankai, prasidėdavo vienodai. Užuot dienos pradžią skelbianti bekylančios saulės moneta, čia dažniausiai pasigirsdavo įprastai džeržgianti, pratisa sirena, kuri prikeltų net ir mirusįjį. Bet  ūsočių Kvarafį toks garsas prastai pagyvindavo. Tik kažkokio įtakingo dėdulės dėka jis vis dar nespėjo prarasti pragyvenimui būtinos tarnybos. Tiesą pasakius, tas  ne itin aukšto rango karininkėlis vis dėlto  nelabai stengėsi sąžiningai  praleisti budėjimą. Tačiau  jis  labai smagiai praleisdavo savo laisvalaikį: grįždamas iš  miesto, visuomet atsibogindavo įvairiausių  butelių butelaičių su abejotinais  skysčiais, nepamiršdamas nusipirkti  mikrofilmų su ne itin skaidriu siužetu...
Kadangi patrankoje nebuvo nė vienos, net ir labiausiai apvytusios moteriškės, tad  pasienio sergėtojas gyvindavosi kaip beišmanydamas. Tiesą pasakius, kiti šeši bendradarbiai šnairomis žiūrėjo į ūsuotą budėtoją, kuris vakarais sau savarankiškai suteikdavo malonumą. Tie mikrofilmai doram ir  tikėjimo tradicijoms ištikimam Astonui kėlė akivaizdų pasišlykštėjimą, bet kadangi patrankoje vis dėlto neturėjo jokios akivaizdžios valdžios, todėl prikandęs iki kraujo lūpą paprasčiausiai tylėjo, manydamas, kad dievas kada nors pastebės nuodėmingo kareivos nuopuolį...
Tuo tarpu Kvarafis slapčiomis  mėgavosi savo nedideliais rankiniu būdu suteikiamais malonumais, juk užsirakinti savo virš patrankos vamzdžių kabančioje kajutėje, baigus budėjimą, dar niekas neuždraudė - net visų patrankų vadas Minigalis Mudakas. Teisybę sakant, tas, begalę ordinų sukaupęs kariškis, pabūkle svečiuodavosi gana retai, todėl apie savo pavaldinių nuosmukius beveik nieko nežinojo. O jei ką ir nugirsdavo iš teisuolio Astono, kurs mėgdavo pakvaršinti visiems makaules apie  darbovietėj byrančią tvarką, atvykėlis viršininkas ką nors ir nugirsdavo, o paskui darydavo savitas išvadas, kurios ne daug ką nulemdavo...
Patrankoje tarnavo ir gyveno ir daugiau įstabių tarnautojų. Kaipgi nepaminėjus Zigio šleivakojo, kuris savo blausiuose ir apskretusiose apartamentuose po mašinerijos deniu kaupė įvairų apskretusį šlamštą. Labiausiai įspūdį kėlė  prirūgę stiklainiai ir abejotino turinio buteliai, išrikiuoti lentynose tarsi  įspūdinga kavalerija. Anot šitos kolekcijos savininko, visi tie daiktai yra būtini. Pasak Zigio, stiklinė tara tai valiuta, kurią, esant reikalui, galės bet kurią dieną iškeisti į pinigus. Tačiau tokios “vertybės”  visiems čia gyvenantiems kėlė šleikštulį. Slunkiui Trobarui, kuris patrankoje buvo atsakingas už inžinerines komunikacijas, vien reginys smirdinčioje kajutėje ne kartą sukėlė akivaizdų vėmulio priepuolį. Kadangi čia net su žiburiu nesurastumei net prasčiausiai apmokyto medicinos specialisto, todėl tarnybos draugams teko kolegą iki galo ištuštinti. Akivaizdu, kad toks procesas Zigio apartamentų visiškai nepapuošė. Žmogus dargi liko baisiai nepatenkintas, pastebėjęs, kad kiti budėtojai iškoneveikė būste tvyrančią netvarką ir smarvę, nors žmogelis ne kartą teisinosi šitaip kuriantis savo gerovę...
Patrankoje gyveno dar keturi patyrę tarnautojai. Pirmasis iš nepaminėtų – ryšių specialistas nemokša Kulubelis Tarazas, amžinai besididžiuojantis savo nepriekaištinga kilme ir neįkainojamais sugebėjimais. Vertingiausiais  - svaičiojimai apie karališką jo giminės kilmę. Todėl akivaizdu kodėl jis dėvėjo prieštvaninės išvaizdos uniformą, kurią, anot jo, dovanojo jo dėdė, tarnavęs karaliaus Kokorako dvaro apsaugoje. Tai buvo prieš keturiasdešimt metų, dar tuomet, kai Tarazas net nebuvo savo motinos įsčiose.  Dabar to tarnautojo drapanos daugelio stebėtojų akimis atrodė beviltiškai nemadingos.
- Tavo uniformos dizainas totaliai neskoningas, - kartą suvebleno dar vienas patrankos gyventojas Etozas. Pastarasis nuolat blevyzgojo apie savo nuotykius miesto keršuosiuose kvartaluose. Ten, jis, be abejo, nesiklausė dieviškųjų mantrų. Tamsią reputaciją įgijusiuose rajonuose jį gyvino natūralios merginos vosuž kelis sudilusius grašius. Tiesa, tie malonumai vyrukui vienąsyk gerokai atsirūgo. Jis pasigavo Malonumo ligą. Dabar, jau trejetą mėnesių, nebegali matyti jokių moterų. Etozui labai skauda ir vartoja šlykščius dvokiančius vaistus, nuokurių pasmirdo visas patrankos denis, kuriame buvo įsikūręs. Be to, šiam budėtojui gerokai pristigo potencijos...
Ne visi keistuoliai paminėti. Dar vienas patrankos gyventojas, ko gero, labai įsižeistų, jei būtų nepelnytai pamirštas. Timuridas, taip jis vadinamas, kadaise dalyvavo dviejuose vidiniuose karuose. Tiesa, tie karai truko vos keletą minučių ir, regis, tik artimiausio miesto nualinimo baruose. Iš tų mūšių grįždavo tai su įlaužtais šonkauliais, tai su sugurinta nosimi, o dažniausiai gerokai nukraujavęs. Tas nuosavas (ar svetimas) kraujas puošdavo jo stilingą uniformą, kuria didžiuodavosi, o paskui keikdavosi, kad suteršta ir ji, kaip ir jo pačio garbė. Timuridas nekentė niekadėjų miesčionių, kurie neįsivaizduoja koks sunkus yra budėtojo darbas.
Liko dar du keistuoliai, gyvenantys patrankos viduje. Vienas retokai pasirodydavo pagrindiniame patrankos denyje. Jurikas - toks jo vardas, vos vos įstengdavo pakilti nuo įšilusio gulto ir savo miegojimo įgūdžiais gerokai lenkė savo kolegą Kvarafį, todėl daugiau jokiais kitais išskirtiniais gabumais nepasižymėjo. Šitas skustagalvis galėjo pasigirti tik sugebėjimu vaizdžiai ir patraukliai papasakoti susapnuotus sapnus. Labiausiai kolegas sudomindavo jo patirti siurrealistiniai košmarai. Savo sapnais niekas kitas negalėjo pasigirti. Net miegalius Kvarafis.
Paskutinė patrankos įžymybė – Ju Grenas. Jis uoliai švęsdavo kiekvieną  valstybinę šventę. O švęsdavo ne paprastai. Jis paremdavo Kvarafį, kai pastarasis tuštindavo iš miesto parsigabentą skysto pavidalo produkciją. Todėl jis nuoširdžiai padėdavo draugužiui likviduoti butelių turinį, kuris paskui sukeldavo klaikias pagirias. Į draugiją tiedu nieko nepriimdavo. Ko gero, problema buvo ta, kad abu budėtojai griežtai gerbė valstybę, nors per kiekvienas šventes (ypač tuoj po Naujų metų) dvigubai ar net keturgubai valdininkai pakeldavo kainas ir mokesčius). Tačiau du tarnybos draugai sąžiningai atliko savo patriotinę pareigą – palaikė valstybingumo idėją ir kruopščiai "pažymėdavo" valstybės istorinius ir tradicinius įvykius. Tiesa, tai vyko savaip. O esmingiausia – tik pabūklo viduje, ginklo, kuris gynė šalį nuo blogio. Viena valstybinė šventė turėjo prasidėti tuo metu, kai praaušo rytas ir būtent tokią akimirką, kai patrankoj, regis, įsivyravo ganėtinai rami akimirka, Briteriui Astonui nustojus savo kolegai skaityti moralą. Abu budėtojai priekyje pastebėjo esminį priešą. Stacionaraus binoklio kryžmėje pajuodavo tamsokas žmogaus siluetas. Jis vilko sunkų vamzdį, primenantį santechniko reples.
- Blakė? - Kvarafiui apatinė lūpa ko ne nukaro.
Rytas mieguistam budėtojui buvo visiškai sugadintas.