- Galiu lažintis, kad esate kada nors girdėjusios „Gerumo kampelį“ vadinant Parkinsonų rūmais. – Dorota sutrupino paskutinę riekę duonos ir pabėrė vištoms, kurios, pernelyg nesikuklindamos prie Elzę ir Lilę, tiesiu taikymu iš visų kiemo pusių suspito aplink senolės kojas.
- Pirmąkart girdžiu. – pareiškė Elzė lenkdamasi Kandžio, akylai nužiūrinėjančio vienos iš perekšlių pasturgalį. – Tu, Lile?
Lilė pakratė galvą, neatitraukdama akių nuo dangaus, kuris plaukė tarsi kokiam šventam paveiksle – pilvotas ir kruvinai raudonas. Vakaras buvo visai nepanašus į įprastus ir jau įgrisusius tamsius lapkričio vakarus. Nors ant žemės beveik nebuvo, kur sausai kojos pastatyti, bet dangus panėšėjo į didžiulį gabalą rausvo kumpio, tad nakčiai be vargo galėjai pranašauti bent jau minus tris.
- Eini? – Lilės ausis pasiekė Elzės šūksnis.
Lilė nuleido akis ir atsisuko ton pusėn, iš kur pasigirdo balsas. Dorota ir Elzė, vos susitvarkydama su iš rankų besiveržiančiu Kandžiu, stovėjo tarpduryje ir mojo eiti vidun.
Jei ne klaikus kačių šlapimo tvaikas, būtų galima sakyti, kad Dorota gyveno pakankamai tvarkingai ir gražiai, nes iš žolelių pardavinėjimo, matyt, nelabai ką ir beuždirbsi. Svetainėje ruseno židinys, apkarstytas sudžiūvusiomis įvairiausių žolynų šluotomis, kas, rodos, buvo pagrindinė interjero detalė visuose Dorotos namuose.
Dorota padėjo puspilnę sausaininę ant šleivo – kreivo kavos stalelio, skyrusio ją nuo mergaičių. Senolė atsargiai atsisėdo į supamąjį krėslą greta, o po sekundės savo vietą jos sterblėje susirado ir iš Lilės rankų šiaip ne taip ištrūkęs Kandis. Elzė ir Lilė įsitaisė apdraskytuose foteliuose.
- Keista, - netikėtai prabilo Dorota, sukišdama rankas į pasišiaušusį katino kailį, – o aš maniau, kad visos tos kalbos taip ir nenutils. Visgi laikas daro savo...
- Kokios kalbos? – Elzė tiesė ranką link sausaininės, bet į šonkaulius iškalbingai įsimūrijo Lilės alkūnė.
- Oi, prašau prašau, vaišinkitės. Niekas jau nebeparagauja mano sausainių. – šyptelėjo Dorota. - Matot, savo laiku, gal šešiasdešimt metų atgal, „Gerumo kampelis“ dar nebuvo „Gerumo kampelis“. Viešpatie, kur čia, niekam net tokia mintis nebūtų šovusi. Šitame name gyveno kilminga Parkinsonų šeima: tėvas Hubertas, motina Leta ir jų vienintelė duktė. Padma, berods, vardas buvo.
Kandis įkyriai murkė, karts nuo karto paglostomas Dorotos. Mergaitės įdėmiai klausėsi, rankose gniaužydamos net neprakąstus sausainius.
- Padma buvo be galo graži. Labai puiki mergaitė. Štai tokiais pat raudonais plaukais kaip tavo, Elze. – gumbuotas Dorotos smilius šovė į Elzę. – Tokie pat raudoni... Bet Parkinsonai buvo be galo uždari žmonės, mažai jie Halftouno gyventojus pažinojo ir, tiesą pasakius, visiškai nesistengė to padaryti.
Dorota kimiai užsikosėjo, nuo pilvo nušveisdama per miegus merdintį Kandį. Tas nepatenkintas dar ore sušnypštė, o tik nusileidęs, su atkištais nagais puolė senolės blauzdą. Atkeršijęs oriai nubindzino virtuvėn.
- Parkinsonai buvo labai paslaptingi. Miestelėnams atrodė, kad jie tiesiog baisiai nykūs turtingi snobai, kurie, per savo iš puikybės iškeltą nosį nematydami kitų, laikė aplinkinius nelemtais prasčiokais ir su jais visai nesiskaitė. Bet taip toli gražu nebuvo, nors jei ir būtų buvę – koks kieno reikalas – kiekvienas juk gyvename savo gyvenimą.
Ponai vertėsi žirgininkyste. Nors čia vietos jai nebuvo itin palankios, vienos pelkės, bet jų ūkis su kiekviena diena sparčiai klestėjo. Ten dirbę žmonės visad buvo patenkinti savo uždarbiu, o fermos ir aptvarai driekėsi kaip nuo mano vištidės iki Halftouno miškelio. – Dorota akimis parodė pro langą. Vakarų pusėje leidosi saulė. Dideli tamsūs debesys purpurinėmis papilvėmis suposi viršum Halftouno. – Bemaž pusantro kilometro, ar ne?
Elzė ir Lilė pritariamai linktelėjo, sėdėdamos foteliuose tarsi įsielektrinusios, ir, neatitraukdamos akių nuo niūraus gelsvumo Matil veido, rijo kiekvieną jos žodį. Elzei į kojas trynėsi Kandis, kartkartėmis pataikūniškai užsivesdamas murkti.
- Bet šitai istorijai nebuvo lemta laiminga pabaiga. – tęsė Dorota. – Vieną dieną kažkas atsitiko. Ryte, kaip įprasta, ponas Hubertas nepasirodė arklidėse su tos dienos pavedimais darbininkams. Pamenu, tądien pylė kaip iš kibiro – lapkričio, rodos, vidurys buvo, kaip ir šiandien – pačios tos liūtys. Žirgai mirko aptvaruose, iki kelių susmigę žliugėje.
Taigi Parkinsonas nepasirodė žirgyne. Žmonės kalbėjo, kad rūmuose pernakt degė šviesa, bet tuoj pat buvo nuspręsta, kad ponai kažką šventė. Taip manyti buvo paprasčiausia. Juolab, kad iš ryto sodininkas dėjosi matęs nepažįstamą vyriškį prie namo durų. Gal vieno iš ponų brolis, gal seniai lauktas svečias – visko gi pasitaiko.
Kadangi diena buvo kaip niekad darganota ir bjauri, smuklėje „Dešimt varpelių“ žmonių prisirinko kaip bažnyčion per šventą Antaną – kas karštos arbatos, kas ką nors nugvelbti, o kas tiesiog eilinį kartą apkalbėti Parkinsonus.
- Turbūt, ik, gerai užbaliavojo, - šaukė nuo baro Tuvė Japkinson, nuo lūpų braukdama jau penkto alaus bokalo putą, - kad net ryto nepajuto, ik. O, turėčiau tiek pinigų, ir aš taip, ik, pauliavočiau. Tiksliau, nebaigčiau uliavoti niekad, che.
Visi viena banga žviegdami užsijuokė iš ponų Parkinsonų. Jau visai nusitašiusi Tuvė puolė ant stalo ir vos pastovėdama ant kojų griebėsi vaidinti girtą šokančią ponią Letą. Pašaipos ir juokas virto pro duris ir langus laukan, sunkai nuošdami liūtyje. Tirštas smogas trynėsi į smuklės langines, ir tik stiklas jį skyrė nuo tokios pat tirštos tabokos miglos viduje.
Tądien „Dešimt varpelių“ uždirbo turbūt didžiausią pelną per visą savo istoriją. Dar ilgai smuklės stogas kilnojosi nuo ūžimo, užgoždamas net lietaus be perstojo plakamos žemės vaitojimą. Kol pro duris su lietaus pliūpsniu visai nelauktai įvirto sumišusi Parkinsonų tarnaitė. Mergaitė drebėjo nuo galvos iki kojų permirkusi, o jos prijuostė raudonavo visa ištepta krauju.