Spalio mėnuo anose vietose retais metais būdavo toks šaltas kaip tąkart... Medžių lapai kone porą savaičių valkiojosi purviniausiais šaligatviais. Vyrai vaikščiojo susigūžę nuo šalčio – kas galvodamas apie karštos arbatos puodelį, kas apie svetingesnės moters guolį. O damos jau net nebesvajojo „išlįsti į žmones“ bent kiek dailiau pasipuošusios dar šį rudenį ir iki pat tolimojo pavasario elegantiškas skrybėlaites iškeitė į storiausius vilnos šalikus.
Pats Miestas tarsi sustingo drauge su visais jame gyvenusiais žmonėmis. Todėl kai Huberto motina perone savo jaunėliui antrąkart pamojavo balta nosinaite, šis ašaroti nė nekėtino. Išvykti į Sostinę ir taip buvo sena aštuoniolikmečio svajonė. O kai į gatves ir miestelėnų širdis dar taip anksti atkeliauja šiaurys, gimtajame mieste išties nebėra daugiau ką veikti... Beprotiškai norėjosi „kažko tokio“!
Ir kadangi „tokių“ dalykų galima tikėtis tik Sostinėje, Hubertas būtent ten ir išsiruošė. Dar vasaros viduryje tvirtai žinojo, kad visoje mokykloje geriausiai išlaikytų egzaminų užteko tam, kad įstotų studijuoti architektūrą. Senoji svajonė, regis, pamažu ėmė pildytis...
Keista, bet toje kelionėje net traukinyje pernelyg nuobodu nebuvo. Nors priešais sėdėjusios raudonplaukės speneliai buvo stangrūs tik iki antrosios stotelės, o trečiojoje ji išlipo... Hubertas nė neįsigudrino pakeleivės užkalbinti. Tik retkarčiais dirstelėdavo į jos švelnius skruostus ar tariamai netyčia koja paliesdavo tokią sportiškai gundančią blauzdą. Derėtų pastebėti, kad kone visą kelią dvi žalios akys spoksojo į už lango bėgančias pievas, miškus ir apie buvusią dvasią nostalgiškai bešnibždančius bažnytkaimius. Galvoje vis sukosi viena mintis. Viena vienintelė – Bokštas.
Dar senelis Konstantinas, tėvo tėvas, pasakodavo:
- Nėra žmogaus akis daugiau tokio stebuklo regėjus. Apačioje jis toks platus, kad net jaunas vyras tris valandas turėtų nesustodamas žingsniuoti, kad kartą aplinkui apeitų. O viršuje toks didelis, kad net aukščiausiai siekiančius debesis lyg ant iešmo sumauna. Statė jį didžiųjų žmonių anūkai trejus metus be perstojo, kol pastatė! Kad dangų paremtų. Ir žmonėms perspėjimu būtų. Nenorėk aukštybių neaprėpiamųjų sau nusiraškyti. Nes Bokštas visvien iškils aukščiau visų tavo nepagarbių ir šventvagiškų siekių bei sugundytų svajonių.
Su nerimstančia svajone širdyje pagaliau savo akimis didįjį stebuklą išvysti Hubertas ir atvyko į Sostinę. Na taip, jis žinojo, kad toji yra kiek piečiau jo gimtojo miesto... Tačiau, vos išlipusį iš traukinio, vis dėlto taip nuoširdžiai nustebino tarsi perkūnas iš giedro dangaus pavasariškai pragydęs paukštis. Nors giesmė jo buvo daug sykių girdėta, bet atmintis niekaip neleido paukštelio pavadinimo prisiminti...
Daiktų daug su savimi Hubertas neturėjo. Vos vieno geros odos lagaminėlio rankeną spaudė sušilusiame delne. Skrandis maršų taip pat dar negrojo. Todėl, daug nesvarstęs, nusprendė pažintį su Sostine pradėti būtent nuo Bokšto. Kaip parodė artimiausias laikas, jam šio savo pasirinkimo gailėtis neteko...
Kadangi Bokštas buvo ne tik Sostinės, bet ir visos Šalies pasididžiavimas, kelio link jo ilgai ieškoti neprireikė. Nuorodos apie tiesiausią, patogiausią ar labiausiai lankytiną maršrutą prie aukštojo statinio trimitavo kiekvienoje sankryžoje.
- Viešpatėliau tu mano.
Pabiro trys žodžiai iš Huberto burnos, kai galiausiai dvejose žaliose akyse suspindo Bokšto atspindys. Vaikinuko šeimoje Dievu tikėjo tik motina. Tačiau jaunėliui sūnui įskiepyti tikėjimo nesugebėjo net ji. Hubis jį pagimdžiusiai moteriai apie tai kuo aiškiausiai suprasti leido dar būdamas trečioje klasėje. Ir vis dėlto tą akimirką, kai nesibaigiantis Bokšto šešėlis krito ir ant rusvų jaunuolio plaukų, lūpos ištarė būtent tuos tris žodžius.
- Koks didelis TU. Ir koks mažas aš.
Neužvertus galvos aukštyn į dangų, Bokštas atrodė tarsi milžiniškas tamsių plytų pastatas. Toks ilgas, kad lygintis su juo galėjo nebent senasis arsenalas – kadaise buvusi patrankų gamykla. Jau vien tai užgniauždavo kvapą! Bet kai žmogaus akys pamažu nevalingai pakildavo aukštyn, į žydrąsias padanges, dangaus mėlynės ten nė su žiburiu nerasdavo. Stovėdamas Bokšto papėdėje, dausomis galėjai džiaugtis nebent tik žvelgdamas visai į šonus arba tiesiai tiesiai virš galvos. Visur kitur, kiek tik akys užmatė, driekėsi tamsioji siena. Tokia plati ir tokia aukšta, kad stovint prie Bokšto nejučia apimdavo pagarbi baimė. Koks gigantiškas jis yra!
- Ir koks mažas aš. Paprastas, mirtingasis, žmogus, - suvirpėjo Huberto lūpos.
Tądien jis daugiau nepratarė nė žodžio. Net mažiausio žodelyčio. Žinoma, todėl atrodė kiek keistokai, kai reikėjo prisistatyti Universiteto bendrabučio prižiūrėtojai - kas ir iš kur atvyko. Nemažiau keisto žaliūko įspūdį jau pirmąją dieną sugebėjo padaryti ir dviem šviesiaplaukėm garbanėm iš antrojo aukšto. Ko gero jos apskritai vieną vienintelį kartą gyvenime ir tesusidūrė su tokiu fenomenu, kai pačių koketiškai užkalbintas patinas net nesiteikia „aplink rėžti sparno“.
Tiesą pasakius, Hubertui prireikė ištisos savaitės. Kad sugebėtų reikiamai atsikvošėti po to paties šalčiausio dušo gyvenime, atsitrenkusio į jį didžiojo Bokšto pavidalu...
Šnekėti vaikinukas pradėjo ryte, kai savo kailiu patyrė ką reiškia iki tol du dar gan miglotai suprasti žodžiai. „Kambariokai“ ir „fuksas“.
Galvoti ne vien apie didingiausiąjį statinį Hubertas taip pat pradėjo gan greitai. O štai nusiklijuoti nuo savęs jau priskresti bepradėjusią „fenomenalaus patino“ etiketę ir užsiklijuoti naująją su statusu „statistiškai sveikas“ sugebėjo tik septintąją dieną.
Tada ir prasidėjo tikrosios studijos. Iš pradžių mokytis, suprasti universiteto reikalavimus ir „visą studentišką virtuvę apskritai“ sekėsi sunkokai. Tačiau valandos, dienos, savaitės ir mėnesiai bėgo...
- Ar jauti? – Išgirdo architektūrą kartu studijuojančio ilgšio, vardu Tomas, klausimą.
- Ką, brolyti? – Neatitraukdamas akių nuo brėžinio, atšovė Hubertas.
- Pavasarį ar jauti, svajokli tu apsikakojęs... Žinai, tu mane visvien nuolatos prajuokini su tuo savo stropumu. Juk ir taip esi dėstytojų mylimiausias, parazitų per trumpiausią pavadėlį laikomas ir visoms garbanėms pačias didžiausias mįsles menantis studentas visame universitete… Per kokius, kaip čia dabar neperdėjus, na, paskutinius tris su puse šimtų metų!
- Čia ir užriebinai, taip sakant. Gal ir išties esu trenktas. Bet tik ne todėl, kad visą specialų dėstytojų rašalą, skirtą rašyti dešimtukams, norėčiau sau susigrobti. Žinoma, gal ir sunku tau dabar patikėti, bet tikrai ne todėl. Ir baik žvengti! Pabandyk bent įsivaizduoti tai, kad man architektūros pažinimas išties yra esminis klausimas. Gyvenime...
- Visai ne „kokios plaukų spalvos mažulės yra karščiausios“? Ką? – Teatrališkai rankomis skėstelėjo Tomas. – Ir koks velnias man liepė su tavimi susidėti? Nesuprantu.
- Beje, dėl pavasario. Taip, Tomi, aš jį jaučiu.
- Šaunu, brolau. Tai ir yra tas menkutis signalas, kad dar esi gyvas.
- Širdingai dėkoju už džiugią žinią, misteri Froidai.
- Visada jūsų, pone Antonijau Gaudi. Hmm... Retai aš savo noru apie architektūrą prabylu. Tačiau šįkart padarysiu išimtį. Visgi pavasaris už lango taip magiškai veikia... Taigi, o klausimas, vertas milijono, skamba taip – ar buvai dar kartą nuėjęs prie JO?
- Bokšto?
- Taip.
- Gal ir keistai dabar nuskambės iš mano lūpų, bet ne. Nebuvau. Ir, žinai, net sunku tai žodžiais paaiškinti. Kodėl... Tiesiog visas jis stovi prieš mano akis. Mano galvoje. Ar naktį nubusčiau. Ar dieną valgykloje gurgiančiu skrandžiu eilėje stovėčiau. Jis visada ten. Mano svajonėse. Mano vaizduotėje. Mano... siekiuose.
- Siekiuose?
- Taip.
Vasarą Hubertas praleido Mieste. Mama, išlydėjusi savojo kelio ieškoti ir jaunėlį, dar žiemą ėmė negaluoti. O tave pagimdžiusią moterį reikia gerbti. Todėl tris mėnesius geras sūnus mylinčiai motinai stengėsi suteikti daugiau džiugių akimirkų. Vieną savaitgalį jiedu net buvo nuvykę prie Ežero. To paties, didelio ir banguojančio ežero, apie kurį maždaug prieš dvyliką metų tada dar mažasis išdaigininkas Hubertėlis paklausė – „Mamyte, ar tai ir yra jūra?“
Ir šį kartą jiedu statė ant kranto smėlio pilis. Šnekėdami „apie viską pasaulyje“. Laukdami vakaro, kai vėlei susės prie televizoriaus ir vėlei juoksis žiūrėdami senutėlę komediją. Tik šį kartą tos pilys buvo statomos ne Hubertėliui... Mamai.
Kitos žiemos ponia jau nepergyveno.
Stovėdamas prie duobės ir klausydamas kaip garsiai ant motinos karsto krinta molio gabalai, Hubertas gerai įsižiūrėjo į nuotrauką. Ji buvo nespalvota. Bet, prabėgus tiek metų, leido pamatyti, kad tos dvi liūdnos, žalios akys buvo visai tokios pačios kaip ir jo.
Kiti trys metai neprabėgo kaip diena viena.
Bet studijas užbaigė. Taip sėkmingai, kad išleistuvių dieną aikčiojo net žiloji dekanė, garsėjusi ne tik medine muštro lazdele, bet ir giliausiomis niurzgalės raukšlėmis abipus lūpų.
Stovėdamas Bokšto šešėlyje, Hubertas darsyk užvertė galvą. Aukštai aukštai ieškodamas dangaus... Pirmą kartą po penkerių metų. Jo akyse ir vėl suspindo Bokštas. Toks aukštas, tartum debesis ant iešmo vertų. Jaunuolis rankoje laikė rankeną to paties puikios odos lagaminėlio, kuris visai nebuvo erdvus, tačiau jame vistiek pakako vietos. Šoninė kišenė lagamine buvo didžiausia. Todėl joje gulėjo ir dar pirmajame kurse aprašinėtas mėlynos spalvos segtuvas. O pastarajame – Architekto diplomas.
Hubertas net dabar nebūtų galėjęs tinkamai atsakyti Tomui, kodėl ištiesų taip nė karto daugiau ir nebuvo aplankęs Bokšto. Tačiau aukščiausiojo statinio akivaizdoje ir antrąkart toks nekalbus buvo visai ne dėl to.
- Koks mažas tu. Ir... koks didelis... aš, - teištarė.