Maistas, kurį dovanoju,
kaip vaistas, kurį išgalvoju
nuo nežinomų ligų,
tuo nesustoju.

Sukasi galva,
vos kvėpuoju,
prisėsk šalia,
apie tave galvoju.

Akimis gal ir meluoju,
bet priglaudžiu, neabejoju,
neužmirštu, kai dainuoju,
vis sulaukiu, padėkoju.

Gal buvo lemta, o gal ne,
priklauso nuo tavęs,
eilinė mano tiesa,
jos nesuprasta.

Nors neišgirsta
skubi tolyn,
apeinu aplink,
negaliu sustoti,
kad tik nenustotum
kvėpuoti.