4 skyrius.

Elzė ilgai kočiojo šonkaulius negalėdama užmigti. Įprastai ji būtų visą kaltę suvertusi balandžiams, visiškai suįžūlėjusiems naktimis burbuliuoti namo palėpėje, bet šįkart jie lyg tyčia tylėjo. Neėmė miegas, nors žemėn prasmek. Mergaičių kambaryje buvo tvanku ir tyku, neskaitant Lilės, kuri knarkė pašonėje kaip nusivaręs šernas. Nusprendusi ramybės paieškoti tualete, Elzė tyliai išsirito iš lovos ir nuslinko prie durų, praeidama Harietos Strakalės, Karlos Fundos ir Almos Rašalinės gultus. Pastaroji miegojo šalia savo lovos, išvirtusi su visais patalais.
Pro durų tarpus krito koridoriaus šviesa, sudarydama plonų geltonų briaunų stačiakampį. Elzė atsargiai jas atidarė ir vikriai nėrė į koridorių, primerkdama prie šviesos nepratusias akis. Koridoriuje buvo vėsu ir ramu. Pro praviras Klišuman miegamojo duris, žiojėjusias greta jų kambario, tik kiek dešiniau, plyšavo įjungtas televizorius. Elzė žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos. Be ketvirčio valandos dvi. Ką tokiu metu dar gali rodyti televizorius, gūžtelėjo pečiais Elzė, bet po sekundės prisiminė – aišku, juk šiandien ketvirtadienis, Lesli Simpson „Dietos nedelsiant“ diena. Nuo tos popietės, kai Beatričė atvirai susipažino su sodininko Irvilijaus pareiškimu apie jos antsvorį, kiekvieną mielą ketvirtadienį iki išnaktų ji prakiurksodavo prie televizoriaus, įdėmiai klausydamasi dietologės patarimų. Tiesa, ryškesnio rezultato nepasimatė ligi šiolei, bet gera pradžia jau pusė darbo.
Elzė prisiminė, ko išlindo iš lovos, ir palengva nutrepsėjo laiptais apačion. Ji stabtelėjo laiptų aikštelėje ir jau būtų žengusi pirmyn, bet viršuje išniro rūstus direktorės Klišuman veidas.
- Kur eini?
- Į tualetą, panele Klišuman, – tarė Elzė vos sulaikydama besiveržiančią šypseną. Beatričės lūpos ir skruostai buvo tirštai aplipę šokoladiniais dribsniais.
- Kad man nė krepšt, mergiūkšte! – įspėjo Klišuman ir movė atgal į savo kambarį, švystelėdama chalatu.
Elzė ant pirštų galų nusileido paskutiniais laipteliais, perėjo koridorių, nėrė į tualetą ir uždarė duris. Ji atsisėdo ant klozeto dangčio, apvilkto baisiai ištrintu rausvu kailiu. Chloro kvapas klaikiai graužė nosį. Buvo bepradedanti snūduriuoti, kai, nepraėjus nė penkioms minutėms, prie tualeto durų prisistatė Alma Rašalinė. Iš pradžių Elzė pagalvojo, jog toji ir vėl klaidžioja per miegus, bet tuoj pat paaiškėjo, kad klydo.
- Lysk lauk, Elze! Kiek gali čia kiurksoti? Aš į kelnes privarysiu, greičiau!
Ką gi, pasirodo, nei tualete ramiai nepasėdėsi. Elzė įleido Almą vidun (toji jame tuoj pat užknarkė), o pati koja po kojos užlipo atgal į miegamąjį.
- Tu tai gali! Sukūsk per keturiolika dienų ir vis tiek išlik moteriška. Alijošiaus mikstūra... – tauškėjo liesa moteriškė bordiniais plaukais iš Klišuman televizoriaus, bet pati Beatričė jau buvo įsiparpusi.
Elzė užkopė paskutiniais laiptais viršun ir pro duris (Rašalinė buvo palikusi jas atdaras) įsmuko į kambarį. Lilė jau nebeknarkė, nes buvo susikišusi nykštį burnon vos ne iki riešo. Elzė šmurkštelėjo po savo apklotu ir jau buvo bededanti galvą ant palangės, kai...
- Auč!!!
Kažkas sucypė spigiu balsu. Elzė vos susilaikė nesurikusi. Ji lėtai atsigręžė atgal ir krūptelėjo. Iš po pagalvės išlindo kažkoks padaras.
- Panelė vos, pokšt, manęs neužspaudė! Pokšt! – pareiškė jisai, sėsdamasis ant pagalvės krašto.
Elzė niekada anksčiau akyse nebuvo regėjusi tokio gyvio. Padaras į ją žiūrėjo dviem blizgiom išsprogusiom akytėm, juodom it derva, turėjo malonų veiduką, ilgą riestą nosytę, iš pirmo žvilgsnio primenančią žvejo kabliuką, ir du sparnelius, keista, bet kyšančius jam iš blauzdų. Pats visas jis panėšėjo į lygintuvo dydžio žmogeliuką, tik švytėjo – jis švytėjo nuostabiai auksine šviesa ir nuolat pokšėjo.
- Pokšt. Gulas nejuokais išsigando... – jis gailestingai mirktelėjo.
Elzė apsidairė. Visos mergaitės, išskyrus Almą, užsisėdėjusią tualete, miegojo įsikniaubusios į pagalves. Pro kambario langus sruvo plieninė mėnesiena, atsiremdama į apiplyšusias kambario sienas, už kurių teberėkavo Lesli Simpson:
- Stok ant kojų, moteriške, pamankštinkim tavo apgailėtiną pasturgalį! Ir vienas... ir du... Op, op...
Bet pati Klišuman knarkė net springdama. Elzė vogčiomis pažvelgė į nykštuką ant pagalvės. Šis sėdėdamas jai nusilenkė, kakta atsimušdamas į savo sulenktus keliukus.
- O... sveikas, – tarstelėjo Elzė.
Padarėlis nučiuožė nuo pagalvės ant čiužinio, paskui save palikdamas aukso šviesos uodegą.
- Gului, pokšt, labai malonu, jis seniai laukė, kada gi pagaliau pamatys, pokšt, panelę Elzę, – prakalbo švytintis žmogeliukas pelėno balsu, sunkiai stodamasis ant minkšto čiužinio. Jis dar kartą, jau ant kojų, nusilenkė Elzei. – Gului didžiulė garbė...
Elzei net žandikauliai atsikabino iš nuostabos. Ji žvelgė į pokšintį padariūkštį priešais save, nežinodama, ar čia džiaugtis, ar čia bijoti, kad nykštukas, rodos, ją iš kažkur pažįsta.
- O... kas tu toks? – pasistengė kuo švelniu paklausti, kad neįžeistų... jo.
Padariukas tvojo sau per kaktą su delnu tarsi nusivylęs savimi, kad net pats susvirduliavo. Nuo smūgio ant paklodės ir pagalvės pažiro auksiniai žybsintys trupiniai.
- Gulas toks nenuovokus. Pokšt, – jis prislėgtas palingavo galva. – Panelė Elzė juk negali, pokšt, žinoti, kas toks jis esąs. Pokšt. Jis nepatenkintas kratė savo galvą taip mikliai, kad Elzė net nespėjo ją sekti akimis. Ji pastebėjo, kaip neįprastai atvykėlis apsitaisęs, kas, jos manymu, jį darė dar keistesnį: prie galvos siūlu jis buvo prisirišęs arbatinio šaukštelio semtuvėlį, tarsi kokį šalmą ar metalinę kepurėlę, o pats visas buvo įlindęs į aiškiai savadarbius šarvelius, pasigamintus greičiausiai iš senos konservų dėžutės, nes vaizdas buvo lyg per šimtus vaikų rankų perėjusio metalinio kareivėlio. Jis nuleido galvą, priklaupė ant dešinės kojos ir, riteriškai pridėjęs kumštelį prie krūtinės, prabilo:
- Aš – Gulas, pokšt... narsusis karžygys Gulas, – pamatęs tikrai nepasakytum, sekundę pagalvojo Elzė, bet Gulas tęsė toliau. – Karaliaus Ardeno IV pasiuntinys ir, pokšt, nuolankiausias tarnas.
Elzė sėdėjo lovoje žvelgdama į Gulą tarsi tas būtų nei iš šio, nei iš to prabilęs žaislas, ir nieko nesuprasdama. Rodos, jo žodžiai šaudavo raketos greičiu link Elzės ausų ir, niekaip nepataikydami į jų skylutes, atšokdavo it guminiai į visas keturias kambario puses.
- Eee... man malonu, – išlemeno Elzė, jusdama, jog liežuvis sunkus it švininis. – Aš Elzė. Bet, matau, tau ne naujiena...
Gulas pakėlė susižavėjimo pilnas akis, atsistojo ir priėjęs įsikibo Elzei į naktinius. Ji pastebėjo, kad jo rankos virpėjo iš susijaudinimo.
- Gulas žino, – tarė nykštukas. – Gului, pokšt, ne naujiena... Visiems pas mus ne naujiena, kur jau, pokšt.
Su kiekvienu „pokšt“ padarėlis sužybsėdavo dar ryškiau, pripildydamas visą kambarį žalsvai auksinės spalvos. Elzė dar kartą apsidairė. Nejaugi niekas negirdi to keistuolio pokšėjimo, pagalvojo Elzė, mat visos mergaitės lyg niekur nieko pūtė į akį, o Lilė, buvusi arčiausiai, jau čiulpė ne nykštį, o visą kumštį, apseilėdama pagalvę. Klišuman televizorius tebeošė, kartais nustelbiamas jos knarkimo.
- Aš... aš, žinoma, džiaugiuosi susipažindamas su tavimi, bet... ko tau nuo manęs reikia? – paklausė Elzė.
- Kaip jau Gulas sakė, pokšt, jis narsus karys, bebaimis, pokšt. – įtikinamu balsu poškino Gulas. – Gulas visada įvykdo, kas jam patikėta. Visada, pokšt... Šįkart jam patikėta labai svarbi užduotis, pokšt, labai svarbi!
Elzė sukluso. Kažkas lipo aukštyn, skaudžiai virkdydamas sutręšusius laiptus. Girgždesys vis artėjo ir artėjo.
- Nutilk... ša, sakau! – prikišo prie lūpų smilių Elzė, liepdama nutilti Gului. Akimirką ji suabejojo, kodėl tai daranti, bet vis tiek stvėrė Gulą ir pakišo po pagalve, paskui paguldydama savo suveltą galvą.
Tarpduryje pasirodė tamsi žmogaus figūra. Tiesą sakant, mergaitės, aiškiai paskendusios per dideliuose naktiniuose ir taip pasišiaušusios, lyg ką tik būtų tyrinėjusi, kas gyvena rozetės skylutėse. Ji sunkiai įbrido į kambario tamsą, atgalia ranka užverdama duris ir, didžiam Elzės nepasitenkinimui, lėtai it apdujusi lapė nusvirduliavo lovos link. Basos jos pėdos lipo prie drėgnų grindų, o rankose šiugždėjo tualetinis popierius, pastvertas tualete. Na, gulkis, gulkis, šnabždėjo Elzė, ranka po pagalve stipriau prispausdama Gulą prie čiužinio, kad tas, neduok Die, neužsimanytų visu savo grožiu iššokti laukan. Alma, krestelėjo į patalus, sučirpindama čiužinio spyruokles, ir tuoj užknarkė. Beatričės kambaryje pradėjo cypti televizorius, baigęs ketvirtadienio programą, o Klišuman pašokusi iš miego begemoto svoriu nudribo nuo sofos.
Koridoriaus laikrodis šaižiai mušė antrą. Elzė pakišo galvą po pagalve. Gulas gulėjo pilvu įmūrytas į čiužinį, kažką murmėjo ir mataravo sparnuotomis kojytėmis. Klišuman galiausiai išjungė televizorių ir užsiropštė atgal lovon, tad Elzė galėjo lengviau atsikvėpti. Ji po truputį atkėlė ranką, spaudusią Gulą, ir atsargiai atvožė pagalvę. Kambarį bemat užliejo švelniai salotinė šviesa.
- Khe, khe... Šventi kojų pirštai, Gulas vos per plauką neužduso, - iškošė į savo tariamą šalmą Gulas, mat šis dabar kėpsojo jam ant nosies, apnuogindamas pusplikį pakaušį. – Kas per žaidimai, panele Elze, a? Nepakenčiamas elge...
Gulas nustėro, nebaigęs sakinio. Jis baimingai nuleido ausis, žengė keletą nedrąsių žingsnių atgal, delnu prisidengdamas burną, nugara atsirėmė į pagalvę ir iš lėto, nenuleisdamas akių nuo Elzės, sėstelėjo.
- Gulas... pokšt... Gulas labai atsiprašo, - virpančiu balseliu prabilo jis. Elzei pasivaideno, kad jo akyse sublizgo ašaros. – Tikrai... jis apgailestauja... jis... jis nuolat prisiverda košės, šiurkščiai kalbėdamas su viršenybėm. Bet kad taip pasakytų panelei... Pokšt... Jis, jis...
Gulas kratėsi lyg sėdėdamas ne ant pūkų prikimštos pagalvės, o aukštos įtampos kėdėje. Jis žvelgė į suakmenėjusį Elzės veidą su tokia baime, it ji nužiūrinėtų, iš kurios pusės geriau nukąsti jam galvą. Bet Elzė tiesiog buvo sustingusi iš nežinojimo ką besielgti – ji sėdėjo įsispitrinusi į jį aklu žvilgsniu ir tylėjo, lyg mintimis nujojusi į mėnulį.
- Sugalvojau! –gaivališkai šūktelėjo ir iškėlė į viršų kumštuką Gulas, net stryktelėdamas ant kojų. – Tegul panelė Elzė pagriebia Gulą, pokšt, pakiša po pagalve ir tol minko alkūnėmis, kol pasijus jam visiškai atsilyginusi! Gulas garbingas karys, taip bus teisingausia. – išpyškino jis ryžtingai.
Elzė išsprogdino akis. Gulas atsisuko į pagalve, įsispyrė į čiužinį ir, pastvėręs pagalvės kraštą, stenėdamas pabandė ją pakelti, bet paslydo ant nepaklusniai nučiuožusios paklodės ir tėškėsi ant pilvo. Jo skardiniai šarvai šaižiai subarškėjo, bet, laimei, nei viena mergaitė nepabudo.
- Baik... Gulai, - nuramino  Elzė ir nutilo nustebusi, jog pirmąkart kreipėsi į jį vardu. Po to vėl prabilo, dabar jau daug drąsiau. – Tai aš atsiprašau, kad tave aplamdžiau. Tiesiog nenorėjau, kad tave pamatytų Rašalinė. Ji tokia landi, tarsi kokia išbadėjusi žiurkė...
- Ot, kilni ta panelė Elzė! – Gulo veidas staiga nušvito. –Pokšt, kaip ir tikra Išrinktoji... Gerai ji pasielgė, karalius juk liepė Gului saugotis, kad niekas nepamatytų, nes kitaip... –jis baikščiai delnu perbraukė per kaklą. – Karžygiui taip mirti negarbinga, didžiulė gėda! Oi, kaip Gulas laukia, kada pagaliau galės supažindinti panelę su kitais Nykštukiniais Elfais ir, pokšt...
- Su kuo tokiais? – paklausė Elzė, palinkdama virš besišypsančio Gulo. Jo blyksėjimas nudažė šiaip blyškų jos veidą skaisčiai auksine spalva. Rodos, žodis „sergėtoja“ praslydo jai pro ausis, tad Gulas tauškėjo toliau, tiesiog netverdamas savo šarvuose.
- Nykštukiniais Elfais, - tarė Gulas taip, lyg tai būtų tas pats, kaip nežinoti, kas yra stalinė lempa. – Pokšt, Gulas yra Nykštukinis Elfas. Ištisa mūsų tauta ten gyvena, bet jis, be abejo, pats narsiausias.
- Ak, šitkaip... –nutęsė Elzė, bet jos balsas aiškiai davė suprasti, kad kažkaip nesitiki.
- Ten, iš kur kilęs Gulas, amžių amžius klestėjo ištisos Pasakiečių tautos. Pokšt. Va, pavyzdžiui, nykštukai baisiai puikiai vertėsi kalnakasyba. Net pavydu, kuomet Nykštukiniai Elfai taip nusigyv... Na, žodžiu, Gului nykštukai visai ne prie širdies, - greitai susivokė Gulas ir net susiraukęs burbėjo ant nykštukų. – barzdoti storžieviai, sukčiai ir niurzgos... Bet čia tik tarp panelės ir Gulo, pokšt, gerai?
Elzė pritariamai linktelėjo. Gulas plakė ir plakė liežuviu, kartais net pamiršdamas kvėpuoti, o Hiacinta nejučia susizgribo, kad darosi visai nejuokinga. Gal man tarakonų ausyse priviso, teisinosi sau jinai, nes... juk... šiaip jokių nykštukų nėra, nei... Pasakiečių tautų, nors pagal idėją Gulo taip neturėtų būti... nesuprantu...
Už sienos per miegus į įtemptas diskusijas su savimi įsitraukė Klišuman. Jos skardus ir kimus balsas kartkartėmis sumišdavo su skaudžiomis klozeto bakelio aimanomis, atūžusiomis iš apačios. Aksominio juodumo dangus buvo nusagstytas žvaigždėmis, o į langą trankėsi apkvaitęs vėjas.
- O kad panelė pamatytų nykštukų vaikus... – tęsė savo pasakojimą toliau Gulas, dažnai netverdamas juoku. – Jie tikriausiai gimsta su tom nutriušusiom barzdom, nes... Pokšt. Na, žodžiu, baisiai nevalyvi ir negražūs padarai... – jis pagaliau nustojo kalbėjęs, kai pamatė, jog Elzė nesuprantamai raukosi. – Aaa... Gulas ir vėl užsiplepėjo. Tai štai. Karalius Ardenas pasiuntė Gulą pas panelę neregėtai svarbiu reikalu. Jis jums siunčia... Minutėlę, pokšt...
Gulo ranka įsmuko jo užantin, šiek tiek pasikrapštė pažastyje ir, ištraukusi miniatiūrinį pergamento ritinėlį, įteikė jį Elzei. Šis jos rankose nejučia išaugo ir dydžiu tapo panašus į dantų pastos tūbelę, ant kurios gražiu raitytu raštu buvo parašyta:

Panelei Elzei Braun,
Trauklapių gatvė 14,
Mergaičių kambarys,
Ketvirta lova iš kairės.

Hiacinta atsargiai atrišo juostelę, juosusią ritinėlį, ir, jį išvyniojusi, pradėjo skaityti. Laiškas spindėjo tokia pat šviesa kaip ir Gulas, tad kiekviena raidelė puikiai matėsi kambario prietemoje.

                                                                
                                                                                              Miela Elze,

viliuosi, jog netikėtas mano pasiuntinio Gulo apsilankymas neišmušė Tavęs iš vėžių. Suprantu ir visiškai pateisinu dabartinį Tavo pasimetimą, galbūt net ir išgąstį, bet nelaukdamas nieko Tave raminu – ateis laikas, kada visa tai taps įprastu dalyku, nieko verta smulkmena.
- Ką, ir viskas? – paklausė Gulo Elzė tekstui pasibaigus. Šis blykstelėjo žvaliai pakratydamas galva ir akimis parodė vėl pažiūrėti į pergamentą. Hiacintai vos spangės neišvirto lauk – pergamente iš kažkur atsirado nauji žodžiai.
Ne, ne viskas. Juk nežinai, ko Gulas atkeliavo pas Tave.
- Oho... Tai čia... čia tas karalius Ardenas?
Taip, tas pats. Tau turbūt knieti sužinoti, kodėl, kitaip nei tavo draugės, nepūti į akį, o sėdi užsibarikadavusi patalais su Gulu priešaky ir pergamento skiaute rankose?
Elzė pažvelgė į šalimais miegančią Lilę. Jos pagalvė buvo kiaurai permirkusi seilėmis, tartum ant jos gulėtų ne mergaitė, o prakiuręs vandentiekio vamzdis.
- Na... Tikrai būtų malonu sužinoti. – tarė Elzė, akimis grįždama prie pergamento žybsėjimo.
Taip ir turi būti. Suprantu. Tikiuosi, Dorotė Tave bent kiek informavo apie susiklosčiusią padėtį mūsuose.
Hiacintai akyse stulpu išniro pokalbio Dorotės namuose vaizdai. Parkinsonų dvaras. Padmos miegamasis. Pavogtas medalionas. Tuščias jų kapas. Prisiminė, jog jų pokalbį nutraukė Klišuman, atrėpliojusi parsitempti mergaičių namo. Nuo tos dienos jos su Dorote neturėjo padoresnės progos pasikalbėti. Bet ką senoji Matil turėjo man pasakyti, susimąstė Elzė, prie ko čia ji?
- Ji pasakojo apie Parkinsonų tragediją ir Padmos medalioną. Bet kažko nebaigė, nes mes turėjome išeiti. Na, ji tai papasakojo ir Lilei, ji ėjo su manimi. O kuo čia dėta Dorotė?
Ne tai dabar svarbiausia. Vadinasi, šią istoriją žino ir dar vienas žmogus. Gerai, tikiuosi, ji moka laikyti paslaptis. Kai susitiksime, viską sužinosi nuo pat  pradžių iki galo.
- Mes susitiksime? – paklausė Elzė ir pasijuto kažkaip kvailai – lyg kalbėtųsi su savimi. Gulas, sunku patikėti, bet tebetylėjo.
Susitiksime. Todėl Gulas ir sėdi ant Tavo pagalvės. Jis atves Tave pas mus, pasikliauk juo, kad ir kaip būtų sunku.
Gulas netikėtai stryktelėjo ant kojų ir žemai nusilenkė, leisdamas suprasti, jog yra Elzės paslaugoms.
- O Lilė... Ją taip pat pasiimti? Bet išvis, ką aš kalbu – kartais ne čia ne koks kvailas sapnas, nes...
Pasiimti gali. Pravers. Čia tikrai ne sapnas, užtikrinu, žnaibytis neverta. Viskas, jau laikas panele Elze. Gulas bus jūsų akys. Iki pasimatymo.
Tekstas baigėsi. Elzė žioptelėjo lyg silkė ant kranto ir atsisuko į Gulą. Jai nežiūrint, pergamento apačioje susispietė dar keletas žodžių.
                                                                                                    Su viltimi
                                                                                                    Pasakų pasaulio karalius
                                                                                                    Ardenas IV

- Gulas pasirengęs, pokšt. – tarė elfas suledėjusiai iš nuostabos Elzei. – Jei panelė nieko prieš, judėsime.
        Elzei niekaip galvoje nesutilpo tai, kas ką tik įvyko ir, pošimts pypkių, tebevyksta. Ji sėdėjo lovoje, vienoje rankoje gniaužydama sudžiūvusį pergamentą, kitoje – nervingai sukiodama naktinių sagą, ir spoksojo į Gulą, nekantriai besisupantį ant kojų.
          Už lango pakilo vėjas. Įsisukdamas į lapų krūvas kieme, jis didžiuliais šuorais nuošdavo žemyn, Trauklapių gatvės papėdėn. Tolumoje vienišas ir tylus snaudė Halftouno laikrodžio bokštas, o Kolino Persio parduotuvėlė skendo tirštoje ramybėje, neskaitant vėjarodės ant stogo, kuri sukosi kaip pašėlusi ir be perstojo zvimbė.
        Elzė nepajuto, kaip išdžiūvo burna. Akyse, dabar tik iš įpratimo įsmeigtose į Gulą, tebestovėjo žodžiai, perskaityti pergamente – „susitiksime... Gulas Tave atves... iki pasimatymo! “ Širdis su tokia jėga daužėsi į šonkaulius, kad Elzė su kiekvienu jos smūgiu net kilnojosi. Tuo tarpu Gulas lyg niekur nieko siūbavo švilpiniuodamas, lengvai prašieptomis lūpomis.
- Ar panelė jau pasirengusi, pokšt? – pasiteiravo Gulas kaip įmanoma lipšniau.
          Bet atsakymo nesulaukė, mat Elzės viduje virė įnirtinga kova. Ji abejojo. O kartu ir bijojo.
Ir ką dabar ruošiesi daryti?
Nežinau... Aš... Kol kas nieko nesuprantu...
Aš puikiai tai matau, bet kiek ilgai dar kiurksosi po ta antklode?
Lengva pasakyti.
Bet visgi reikia ir kažką daryti!
Man ne lengviau!
Ir ką?
Žinau! Čia sapnas. Tik itin ryškus sapnas.
Sakyčiau, labai jau tikroviškas tas tavo sapnas! Atmink, „žnaibytis neverta, užtikrinu... “
Gana, užtenka!
      Elzė suriko, plačiu mostu šveisdama šalin pergamentą. Šis, toli neskridęs, nukrito šalia Gulo, kuris, regis, visai nesitikėjo tokio Elzės poelgio ir nejuokais išsigando.
- Aš... tu man atleisk. – sumurmėjo ji.
- Gulas, pokšt... Ne, viskas kuo puikiausiai!
        Kambaryje, kas labai jau keista – pagalvojo Elzė, niekas net nesujudėjo. Tik Venė Vėjažandė, miegojusi greta aprasojusio lango, vogčiomis pagadino orą.
- Ką aš dabar turiu daryti? – pagaliau prisivertė prasižioti Elzė. Gulas, regis, šito klausimo seniai laukė.
- Na, pirmiausia panelė Elzė turi suprasti, jog dabar viskas Gulo rankose, kelią, pokšt, rodys jisai. – jis iškalbingai kilstelėjo antakius ir kostelėjo, išgaudamas storesnį balsą. – Antra, nebijoti, nebijoti ir dar kartą nebijoti! Tai labai svarbu, gal net svarbiausia... Na, o trečia... pokšt... tiesiog ramiai sekti iš paskos – kelionė laukia ne iš lengvųjų.
- O kaip Lilė? Galiu...
- Taip taip, Gulas žino, pokšt. – jis supratingai palinkčiojo galva. – Juk Jo Didenybė Ardenas leido. Gului bus vienas malonumas vykdyti karaliaus valią.
      Elzė nusuko akis į Lilę. Ši ramiai miegojo, apgaubta švelniai auksinio Gulo blykčiojimo ir, rodos, apčiuopiamos Elzės nežinomybės. Ką daryti, galvoje sukosi vienintelė mintis, kaip besielgti?
- Panele Elze... panele! – prabilo Gulas, tampydamas jai už rankovės. – Panele... Pokšt. Gului ir panelei reikia eiti. Negalima daugiau delsti.
Ką gi, dvejoti, matyt, laiko nebeliko – reikia žūtbūt kažko imtis!
- Gerai, Gulai, - su netikėtu sau pačiai ryžtu prakalbo Elzė. – Pats velnias žino, kur tu mane vesies, bet, kaip rašė... – ji vėl pastvėrė už pergamento ir parodė Gului, nerasdama tinkamo pavadinimo. - ... tame laiške, pasitikėsiu tavimi. Didelio čia daikto, nieko neprarandu!  
        Elzės lūpos, rodos, kalbėjo pačios už save, nes vis pasakyti žodžiai nebuvo nei pasverti, nei prieš ištariant apgalvoti – mintys vos spėjo šokinėti paskui liežuvį. Bet viena buvo visiškai aišku – čia ne sapnas ir ne kokia iliuzija, tad ir veikti reiks pačiai. Ar tikrai nieko neprarandu, sekundę susimąstė Elzė, išsigandusi savo neaiškios kilmės tvirtybės. Ne, ničnieko! Ir vien dėl to, kad aš nieko neturiu... O įvaryti išgąsčio Klišuman daug saldžiau nei galingas gabalas torto! - nukirto ji pati sau mintyse, neleisdama kilti net menkiausiai abejonei.
- Minutėlę, Gulai. Susitvarkysiu su Lile.
          Gulas linktelėjo, maloniai nustebintas jos drąsos. Ji išlipo iš lovos, palaidodama jį po antklode, ir atsistojo priešais miegančią Lilę. Apsidairė – visos tebemiega. Puiku. Ji pastvėrė Lilę už peties ir ėmė atsargiai purtyti.
- Na, Lile, kelkis. Kelkis...
- Atstokit nuo manęs, panele Klišuman... – panosėje per miegus murmtelėjo Lilė. – Sakiau, atstok, Kliše, stiklą ne aš iškūliau – Venė! Venė!
- Lile, raminkis. Kelkis.
Vargais ne galais Elzė pasiekė savo: Lilė nenoriai praplėšė akis. Ji krumpliais vangiai patrynė akiduobes ir įsistebeilijo į Elzę, lyg neatpažindama. Toji šyptelėjo.
- Pagaliau... Tavęs nei su dūdmaišių ansambliu neprikeltum – miegi kaip negyva! – papriekaištavo Elzė.
- Matai, naktimis normalūs žmonės ir miega, gal netyčia nustebinau? - išsižiodama taip, kad vos nepasimatė vakarienė, išvokštė Lilė. – Sakyk, kiek dabar valandų?
- Šiek tiek po dviejų. Bet ne tame esmė, Lilė. Pirmiausia turi prižadėti, kad įdėmiai manęs klausysiesi ir tikėsi viskuo, ką tau pasakysiu.
- Tai kad tu kaip išsižioji, taip meluoji... Negalėtume ryte pa...
- Ne, reikia dabar. Kitaip nebūčiau sau leidusi tave pažadinti. – teisinosi Elzė.
Gulas įnirtingai kovėsi su Elzės antklode. Lilė žiovavo ir žiovavo beveik nesusičiaupdama, tad nelabai ir pastebėjo, kad Elzėslovoje kažko esama.
- Na... gerai jau gerai. Kas čia taip dega? –Lilė šiaip ne taip atsisėdo lovoje, grąžydama nutirpusias rankas. Tolėliau Rašalinė sunkiai nudribo ant grindų, bet buvo taip įmigusi, jog nekreipė į tokias smulkmenas dėmesio. Elzė atrodė keistai rimta.
- Pameni mūsų pokalbį su Dorote? – prakalbo ji.
- Kurį pokalbį? – Lilė nusižiovavo, vos neišsinarindama žandikaulio.
- Na, tąkart, kai ji pasakojo apie Parkinsonus.
- Mmm... Ai, aha, pamenu. Istorija ne iš maloniųjų, tiesa?
- Būtent. - pastebėjo Elzė ir nuleido akis žemyn. Į langą su didžiule jėga trenkėsi vėjas, baikščiai suvirpindamas stiklą. – Ne iš maloniųjų... Matai, yra dar šis tas. Atsitiko keistas dalykas...
Su žodžiu „keistas“ iš patalų išniro metalinė Gulo galva, tarsi pašauktas antruoju vardu. Kambarį apsėmė auksinio žalsvumo migla, užspeisdama kampuose tamsą.
- O... Na, regis, aš dar tebemiegu – tad jei tu nieko prieš, labanakt. – Pamačiusi Gulą Lilė visai neišsigando, o atvirkščiai – ramiai nusisuko lango pusėn ir šmurkštelėjo po antklode. Gretimam kambaryje Klišuman pati sau karštai skundėsi pabrangusia elektra. Elzė nedelsė.
- Apie tai ir norėjau su tavimi pakalbėti, Lile. –tarė ji. – Gal pagaliau teiksies atsisukti? Vis tiek žinau, kad nemiegi.
- ...
- Lile!
- Žinok, aš tikrai net neįsivaizduoju, kaip tu sugebi susikalbėti su miegančiais žmonėmis, bet ir žinoti nenoriu. Viskas iš mano pusės, labanakt. – sušnypštė Lilė, po galva kumščiuodama pagalvę.
- Nemiegi tu, juk ką tik pažadinau. Čia Gulas... Jis pas mane atvyko. Tai yra pas mus... Atsisuk.
Gulas patenkintas prisėlino prie Elzės lovos krašto ir atsisėdo, sparnuotas kojytes nuleisdamas žemyn. Visi trys tylėjo. Tik už sienos su baisiniu nepatenkinimu bambėjo Klišuman, springdama oru su kiekvienu įkvėpimu:
- Tai ką, gal aš dabar turėsiu ir šaldytuvą atjungti? Ne! Tik per mano lavoną. Matai, sugalvojo elektros skaitliuką paversti pinigų mašina! Neišdegs, aš skųsiuosi aukščiau. Dar niekam nepavyko apmauti Beatričės Jadvygos Klišuman, niekam...
Elzė vos susilaikė nesusijuokusi. Lilė, matyt, taip pat, nes pradėjo giliai šnopuoti. Halftouno bažnyčios pusėje užkaukė šuo, bet jis jokiu būdu neįstengė perrėkti įkaitusios Klišuman. Pagaliau Lilė atlyžo ir, greičiausiai vedama tik tai smalsumo, lėtai atsisuko į Elzę. Bet jos akis pirmiausia pasitiko palaimingas Gulo veidas.
- Aaa... Čia tas?
- Gulas. Nykštukinis elfas. – žinovės balsu atsakė Elzė. Nemalonu pripažinti, bet jai išties pasidarė žymiai lengviau – tarsi visą savo nežinomybę ji būtų sušlavusi Lilei.
- Ak, baik, Elze, - ranka numojo Lilė ir užsitraukė antklodę kone iki ausų. – Tu, kiek žinau, knygų neskaitai, bet jau fantaziją turi neeilinę. Iš kur traukei tą juokingą žaislą?
Lilė suprunkštė it kinkoma kumelė, išsitiesė lovoje ir įsispitrijo į lubas. Šios mirguliavo aptrauktos melsvo mėnesienos šerkšno, nusidriekusio per rasotą kambario langą.
- GULAS - VISAI NE JUOKINGAS ŽAISLAS! POKŠT. – Elzė net nespėjo išsižioti, kai Gulas nesusitvardęs šoktelėjo. Jo ir šiaip nemažos akys tarsi padvigubėjo ir tokios tapo panašios į dvi juodas kailinių sagas. – Ir jei panelės nepasiskubins, žaislų ateityje gali visai nebebūti! Kaip ir pačios ateities.
Lilė sušnairavo į Gulą, išversdama baltus akių obuolius. Ji lėtai, neatitraukdama nuo žvilgsnio, pakėlė galvą. Gatve praūžė mašina, per langą žibintais apšviesdama akimirkai suakmenėjusią trijulę.
- Na, dabar jau suvoki, kad jis – ne žaislas. – lengvai papriekaištavo Elzė. – Lipk iš lovos ir einam. Ir neklausinėk! Žinau ne ką daugiau už tave.
Lilė buvo beišsižiojanti, bet tuoj pat susičiaupė. Gulas patenkintas savimi atsistojo, suplazdėjo iš blauzdų styrančiais sparneliais ir, sekamas mergaičių žvilgsnių, nuskriejo durų link.
Koridoriuje, kaip ir tikėjosi Elzė, nebuvo nei gyvos dvasios. Tik viena tokia, didžiai užrūstinta, per miegus tūžmingai bosavo Klišuman miegamajame:
- ... Ir jie mano, kad užauginti tokią „govadą“ vaikų, kurie iš savo nelaimėlių tėvų perėmė blogiausias savybes, yra lengva. Na, taip, kurgi ne...
Kad ir ką tauškė Beatričė, Elzė puikiai žinojo, kad jos tėvai buvo puikūs žmonės – ir tegul pabando kas nors paprieštarauti. Tas jausmas jai negailėdamas atseikėdavo stiprybės, kurios dažnas vaikų namuose neretai pritrūkdavo.
Gulas tiesiu taikymu movė laiptais žemyn. Elzė sekė paskui jį, jausdama tankų Lilės šnopavimą sau į sprandą. Ir jai netikėtai toptelėjo: juk tai, ką jos dabar daro, bus grandiozinė šunybė, kokios nei trejos Klišuman smegenys nebūtų perpratusios. Nemeluosiu, Elzei tai teikė dar daugiau jėgų.
Gulas staigiai pasuko laiptais į dešinę ir pasinešė tiesiai koridoriumi, viską aplink save geru pusmetriu nutvieksdamas šilta auksine šviesa. Elzė tartum žinojo, kurlink jis skrenda. Tiesiog nujautė. Lilė, regis, ne.
- Kur... kur mes ei... einam, Elze? – sumikčiojo ji.
Šnypšdama „ššš“ Elzė priėjo praviras rūsio duris, už kurių ką tik dingo Gulas.
- Panele Elze! Ir akiplėša jos drauge, pokšt... – jo spigus balselis nuaidėjo rūsio patalpoje. – Ateikit čia. Tik nepargriūkit! Bent panele Elze... pokšt...
Elzė plačiai pravėrė duris ir akimis rūsio tamsoje rado Gulo blyksėjimą.
- Gulai, prie langelio yra šviesos jungiklis. Na, tokia maža dėžutė su mygtuku. Spustelk jį. – jos balsas rūsį pasiekė daug garsesnis.
Apačioje užsiplieskė lempos burbulas. Gulas sklandė laiptų pabaigoje, laukdamas mergaičių. Elzė grįžtelėjo į Lilę, šyptelėjo ir, padrąsinamai linktelėjusi, pirmoji žengė pro duris.
Laiptus įveikė abi, aukų buvo išvengta, kuo Gulas, įtartinai nužvelgdamas Lilę, nebuvo labai patenkintas.  
Rūsio lempa kabaliojo palubėje klaikiai apmusijusi, tad jei ne žalsvas Gulo blykčiojimas, patalpa būtų vargiai beapšviesta. Pro langelį, įrėmintą pilkose tinklinėse užuolaidėlėse (gal po kalnų dulkių jos ir buvo baltos) plačia juosta krito melsva mėnulio šviesa, atsišliedama į aukštas senų „Alio, Halftoune“ numerių kolonas, sukrautas pasienyje.
Visas rūsys riogsojo užgriozdintas įvairiausiais savo amželį atgyvenusiais daiktais. Laiptų kertėje, patamsyje, paremtas išgeltusių dokumentų šūsniais, kiurksojo senas nebeveikiantis šaldytuvas, dabar atliekantis batų dėžės funkciją. Ant grindų mėtėsi tušti „Putos Anyžiūtės naminio alaus“ buteliai (užsilikę nuo vaikų namų jubiliejaus), surūdiję arbatiniai ir kiauri vaikiški apatiniai. Elzė atpažino vienus savo, mėlynus su geltonomis saulutėmis, ir sumišusiai nukaito.
- Tai ko mes čia atsibeldėm? – tarė ji ir nerūpestingai nuspyrė apatinius už šaldytuvo. – Ką mes da... GULAI, ČIA JUK ŽIURKĖS SPIRA!
Gulas kaltai pokštelėjo ir spjovė lauk iš burnos tik susikištą pelėno spirą.
- Gulas taip ir žinojo, kad rūsiuose neturėtų mėtytis šokoladinių žirniukų, ką jau, pokšt. – jo akys sunkiai mirktelėjo. – Taip ir žinojo... Gulas atvedė čia paneles, nes, pokšt, jis pirmiausia čia ir atkeliavo.  
Padariūkštis pažvelgė žemyn. Žiurkės spira, regis, jį tebeviliojo, bet jis tvardėsi kiek įmanydamas.
- Lile, tu gal utėlių pas mane ieškot pradėsi? – pasimuistė Elzė. Iš jos raudonų palukų kupetos išniro Lilės akys, šiurpiai išsprogusios. Pamačiusi Gulą, ji aiktelėjo.
- - Gulai, tai kaip tu čia atsidūrei? – paklausė Elzė. Šiuo klausimu susidomėjo ne ji viena – lašančiu vamzdžiu palei lubas prabėgo perdvėsusi žiurkė.
- Paprastai, panele Elze, paprastai. – išpoškino Gulas. – Štai per čia.
Elfo pirštas, ištiestas senos dulkinos spintos pusėn, tolygiai artėjo jam skriejant link jos. Gulas priskriejo pire spintos pakankamai arti ir tris kartus pabeldė į storas ąžuolines jos duris. Spinta dusliai sučiaudėjo, dulkių debesyje išmaudydama be žado stovinčias Elzę ir Lilę bei Gulą, su kiekvienu kostelėjimu subarškantį tarsi stalo įrankių pintinė.
Galiausiai, dulkių ratilams išsisklaidžius žvarbia drėgme alsuojančioje rūsio patalpoje, Gulas kažko nekantraudamas krenkštelėjo ir, dar kabėdamas ore, nepatenkintas spyrė spinton.
- Ta sena spin...
- Sveiki, gerbiami keliautojai. – staiga spinta prabilo romiu pusamžės moteriškės balu. Lilės akys išlindo iš už Elzės peties, kuri, rodos, kojomis įaugo į grindis. – Malonu, kad naudojatės Tarptautinio Kelionspinčių Tinklo paslaugomis. Ši kelionspintė visa iki paskutinės rakšties yra jūsų paslaugoms. Taigi, kur pageidaujate keliauti?
Balsas iš spintos išporino informaciją it atmintinai išmoktą eilėraštį, labai primindamas oro uostuose kalbančią pranešėją. Gulas šaltai apžvelgė rūsį ir, giliai atsidusdamas, ryžtingai tarė:
- Namo. Pasakų karalystėn.
Po sekundės tylos spinta vėl prabilo:
- Kryptis nustatyta. Prašome pasirinkti reikiamą stotelę:
Riestasnapių vištų patalynės fabrikas.
Kirpykla „Apšepėlis“.
Lampūrų malūnas.
Karaliaus Ardeno pilis.
Smuklė „Ugniagerkliai“.
Nykštukų valiutos keitykla.
Auksinukų bankas.
Nakvišų giria.
Pilėnai.
Kelionspinčių aptarnavimo centras.
- Karaliaus Ardeno pilis. – nerišliai išlemeno Gulas.
- Ačiū, pasirinkimas patvirtinta. Jei kils menkiausių problemų kelionės metu, prašome ne panikuoti, o laikytis rimties ir iškart kreiptis į Kelionspinčių aptarnavimo centrą. Geros kelionės.
Spintos durys lėtai prasivėrė, laukan išleisdamos baltos šviesos stulpą, nuplikiusį rūsio sienas. Gulas atsisuko į Elzę ir linktelėjo. Ši sunkiai atsiduso, atsisuko į sustingusią Lilę ir tarė:
- Eime.