Jis pažvelgė Ten, kur turėjo būti.
– Linksmų Kalėdų, – kažkas pasakė.
– Ko?
– Kalėdų.
– Kas jos?
– Nežinai?
– Nežinau.
Pokalbis baigėsi. Rytojaus rytą Kristianas Kučis paklausė:
– Kas tu?
– Kelnės.
– Kelnės?
– Mano vardas Kelnės.
– O kas tu?
– Daiktas, kaip ir tu.
– Kaip ir aš?
– Kaip ir tu.
– Ką tu čia veiki?
– Neklausinėk. Sek paskui mane.
Ir Kristianas Kučis nusekė paskui Kelnes. Jis ėjo. Ėjo. Ėjo.
– Kur mes? – paklausė vyrukas.
– Čia.
– Kur čia?
– Aš ne kurčia. Aš kurčias.
– Kaip tu mane girdi?
– Nežinau. Bet aš nematau, negirdžiu, neužuodžiu, nejuntu skonio, mano rankos bejėgės.
– Kaip tu žinai, kad aš čia?
– Aš tikiu.
– Tiki?
– Stipriai.
– Į ką?
– Į žmones.
Kristianas liko nieko nesupratęs. Jis tik nuėjo, bukai žiūrėdamas į Nieką ir galvodamas apie Kelnių atsakymą. O jo draugas keistu vardu rodė kelią. Taip jie priėjo laiptus.
– Kas čia? – paklausė Kučis.
– Čia amžinybė.
– Ką su ja daryti?
– Nori lipti? – klausimu į klausimą atsakė Kelnės.
– O ką ten darysim?
– Mirsim.
– O kas yra amžinybė?
– Tu, aš, visas pasaulis.
– Aš amžinas?
– Taip.
Jie nuėjo. Kelnės pasakė:
– Matai tą pilką liniją tarp balto ir juodo?
– Taip.
– Eik tik ja, tik ja.
– O kas ji?
– Tai linija tarp gyvybės ir mirties.
– O kuri spalva ką simbolizuoja?
– Balta – gyvenimą ir mirtį, juoda – mirtį ir gyvenimą.
– Kaip suprasti?
– Taip ir suprask.
Ir jie nuėjo. Abu eidami vien tik ta linija. Jie ėjo. Ėjo ilgai. Kol pagaliau Kristianas Kučis nukrito ant juodos linijos...
– Aš nemiriau, – ištarė Kristianas.
– Mirei.
– Bet aš gyvas?
– Gyvas, bet miręs.
– Kaip suprasti?
– Ieškok. Sek paskui mane.
Jie ir vėl nuėjo. O tada Kelnės atvedė jį prie skardžio.
– Kodėl atvedei mane čia?
– Ieškok atsakymo.
– Man šokti?
– Nežinau.
Kučis galvojo ilgai, kol apsisprendė. Jis ištarė:
– Aš šoksiu.
– Šok.
Ir Kristianas Kučis nušoko.
– Ar teisingai pasirinkau? – teatsklido aidas.
– Tu turėjai pats suprasti.
– Galbūt, – teatsakė netvirtu žodžiu Kučis.
– Galbūt, – atsiliepė aidas tūkstantį kartų.
Ir dar tūkstantį kartų jis atsilieps.