Raudoni karo atšvaitai danguj sužibo,
Girdėt žirgų kanopų bildesys laukuos,
Ginkluojas vyrai net kardai žvanga,
Ir kautis ruošias dėl motinos Tautos.

Jau karo rago garsas nuaidėjo,
Kardai ir ietys paruošti galutinai,
Beliko broliams kartu susijungti
Ir žemę pamaitinti priešo kraujo daviniais.

Rikiuotes armijos vadai jau stumdo,
Girdėti priešų žirgų žvengesys antai,
Suskambo karo ragas kartą paskutinį,
Skubėkim, broliai, pasitikt mirties ar pergalės čionai.

Ir surėmė kalavijus daugybė vyrų,
Danguj susiėmė Dievai,
Ir žemė siaubingu balsu klykė
Nuo sprangaus kraujo, kuris liejosi laisvai.

Kažkam tai nukrito šalmas po kojom,
Kažkas nieko nematė per kraują visai,
Kažkur tai girdėjos, kaip Giltinė lekia
Per ištisą lauką ir žudė lengvai.

O ant aukšto kalno kardai sužibo,
Susirėmė armijų abu vadai,
Po vieno galingo kirčio Dievų priešas krito,
Laimėjo pagonys – vaikai miškų, mūs narsūs tautos kariai.

Ir baimė pasklido po priešų gretas,
Ir ėmė mūs priešas blaškytis,
Vadą prarasti senovės kare –
Tas pats, kaip mūšį pralaimėti.

Štai džiaugias kariūnai lietuviai pergale šia,
Pavyko priešą įveikti,
Ir garbina savo Dievus girioje,
Nes svetimo klausyti nereikia.