Užsivėrė. Gyvenu jau visą savaitę su Nežinau. Kaip vaikinas jis neblogas, bet tik mintyse. Niekada nieko nežino, bet ir nekelia scenų. Su viskuo sutinka. Auginam saulėgrąžas ant palanges. Kaip bus skanu lukštenti-traškenti.  Ir nereikės į palangą važiuoti, smėlyje tų sėklyčių pėdučių tapnoti. Geriau iš pradžių.

Aš esu aš. Tokia baltapūkė, kartais nuskrendanti pasikalbėti su savo angelu. Kramsnojanti gumą, kai dėstytojas tylutėliai šnabždena: "garo variklis buvo atrastas... Sėkmingas pramoninis panaudojimas lėmė... Būtų neblogai sukonstruoti..." O tušinukas ne pieštukas - nepadroši. Nepakramsnosi. O guma dar ir smuiku pagriežia neuronų amfiteatre. Sąsiuvinys lieka tuščias kaip visada.

Pasijutau kartą  kitokia - visi palinkę prie savo mokslo maldaknygių, o aš nesimeldžiu. Tikiuos iš grupiokų gauti išrišimą. Pasiūliau aptrintiems džinsams ir akinukams - pakštelėsiu, o Tu duosi atsišviest? Tada ir pasiuntė. Tiesiai į pragarą. Kitokia. Varvekliai damų kamaroj ilgai ant nosies galo kabėjo. Vienatvė - toks nemalonus jausmas. Nusispjoviau per petį ir ėmiau dairytis sau poros. Tuomet ir susipažinau su Nežinau. Įsimylėjau iškart - labiau už tekilą kalė. Šokom tango jau pirmą nemigos naktį.

Prasidėjo. Mylėjomės išsijuosę beveik kasdien. O kiti... Ne mano ropės, ne mano kopūstai. Net muilo operas mečiau žiūrėti. Pavyduolių netrūko:
- Tik pažiūrėkit, kas eina! Toks ryžas sijonas.
- Ir vėl ta prietranka. Nė žmoniškai pasikalbėt negalima.
- Tu ir tavo amžinas Nežinau!
Kaip man tai patiko. Įvertino nors kažkas pagaliau. Žiedai, balta suknelė, tėtis veda už parankės... Fui, kaip banalu.  Mes švęsim kitaip. Tarp gėlių žalioj pievoj. Dūzgiant kamanėms. Be variklių dvokiančio garo. Be vienodų kalbančių lėlių. Be pagiežos ir ironiško Cha už nugaros. Pienių pūkai įsivels į plaukus, Tu galėsi išrinkti. Skruzdėlytės bėgios mūsų pėdomis. Kutens, o mes juoksimės. Vaikiškai naiviai.  Mano nuometu bus tavo pirštų galiukai. Masažuos man kaklą per visą ceremoniją. Nuobodžią, bet tokią savą.

Nežinau, kas nutiko. Bet susirgo mano Nežinau. Jam depresija, nes aš neišlaikiau egzamino.  Svajojau suarti plikę, bet gaublys buvo man per didelis apglėbti. Atsistojo savo visatoj, pagrūmojo ir išvarė:
- Jeigu Jūs net nežinote, kas sukūrė garo variklį...
Už durų ir ištiko krizė mano Nežinau.
Slaugiau. Vaistai dabar brangūs. Pasveiko be dulkėjimo poliklinikose. Chalatą jam nupirkau - šiltą, minkštutį. Sėdim dviese ant palangės ir auginam savo pievą. Iš naujo.  Kartais kas nors subara. Toli už jūrų marių. Varnas sukranksi. Paimi už rankos, bučiuoji.
- Pasakyk, kas sukūrė garo variklį ir tikrai tekėsiu už Tavęs.
- Nežinau.