(netapatinkite herojės su autore)

Žvilgsniu glosčiau smulkias jo garbanėles ir gėriau praeivių neapykantą, springdama vienatve.
– Niekada nejaučiau niekam to, ką jaučiu tau. Nepažįstu meilės, todėl negaliu įvardinti to jausmo, kuris verda manyje. Turėjau daug merginų. Jos man sakydavo nuvalkiotą frazę „myliu tave“, o aš vienas sau mintyse juokiausi iš jų. Per daug filmų žiūri mergaitės (galvojau sau vienas). Išsiskirdavau be širdgėlos. Jos laistė mane ašaromis, kuriomis taip pat netikėjau.
–Žiauru, – konstatavau sausai, ir gurkštelėjau džintoniko kokteilio.
– Nesididžiuoju savimi, kad jas įskaudindavau. Tuomet dar nepažinojau jausmo, kada
neatskiriamas esi nuo kitos sielos, kada jos akys – tavo akys, kada jos rankos – tavo rankos, – giliai atsiduso Vendiksas.
– Moki kalbėti, – mestelėjau jam į veidą.
– Nekalbu šiaip. Tik išsakau tai, ką jaučiu. Kai tu atitolai nuo manęs, tarsi kas nagą plėštų nuo mano nykščio su visom mėsom. Taip skaudėjo. Nežinau, ar tai meilė, nenoriu svaidytis skambiais žodžiais, bet...
– Nieko nesakyk. Nereikia. Juk pats gerai suvoki. Mes neturime rytojaus. Turime tik – dabar.
– Dievo keliai nežinomi. Kodėl abejoji?
– Galėčiau tau būti motina pagal metus, – pasakiau, ką galvoju, o mano žvilgsnis vėl ėmė glostyti jo garbanėles.
– Leiskime tekėti laikui sava vaga. Jis išspręs dilemą. Mano gimtinėje – Afrikoje – įsimylėjusiai merginai kuklumas neleidžia kalbėti išrinktąjam apie savo jausmus. Tuomet ji šukuoja jam plaukus. Taip jis išskaito jos meilę.
– Originalu, – šiltai nusišypsojau Vendiksui.
– Juk tavo rankos tiesiasi pačios, norėdamos šukuoti mano plaukus? – įtaigiai kalbėjo jis, skverbdamasis rudomis akimis į mano sielą.
Tylėjau. O ką galėjau pasakyti? Neišdrįsau kaip toji afrikietė.

(bus tęsinys)