- Nemėgstu rožinės – ji man primena mėsą.
- Mažyli, nustok maivytis, valgyk.
- Nevadink manęs mažyliu, mano vardas Feliksas.
- Feliksai, prašau, žinai, jog man tuoj reikės išeiti ir aš tenoriu būti rami, jog tu nebūsi alkanas.
- Mama, aš pavargau. Labanakt.
Mano mama turbūt niekada nesuprastų, koks svarbus yra tinkamas laikas. Žinoma, kasdien yra tikslus laikas, kai reikia valgyti, miegoti, keltis, verkti, apkabinti, apsimesti mylinčiu ir mylimu. Galima vardinti ir vardinti. Taip, tokį laiką mano motina pažįsta puikiai ir vis stengiasi man įteigti, jog viskas privalo turėti deramą vietą ir laiką.
Hm. Įžanga?

- Žinoma, aš galėčiau įsivaizduoti, jog esu koks pasipūtęs katinas, visų mėgstamas, šeriamas iki begalybės, glostomas tik išrinktųjų, tik tų, kurie yra pamaloninti mano geraširdiškumu. Ššš, X-ai, aš kalbu, nagi įsivaizduok. Galbūt būčiau koks ilgaplaukis persas, o gal net skustas sfinksas. Tiesą sakant, labiausiai man patiktų atsidurti valkatuko – kieminuko baltaplaukio kačiuko kailyje.
- Bet...
- Palauk, čia tik pradžia. Dar galėčiau būti kas nors fiziologiškai tolimesnis šiai principingai rūšiai, kad ir žiurkė. Jokio šilto fotelio, jokių glostančių rankų, ojoj, o kur dar amžinas alkis kur nors kanalizacijos vamzdyje kovojant dėl kiekvieno trupinio su banda nusususių giminaičių.
- Klausyk...
- Na, kur gi tu skubi, X-ai? Bet žinai, niekada, niekada, daryk tu man ką tik nori, žmogau, tačiau niekada nebūčiau šuo iš Valkatų kaimo.
- Nėra tokio kaimo.
- Kaip tai? Visai išprotėjai? Čia tik tau taip gali atrodyti. Tik prašau nepradėk galvoti, jog tai kokia nors išoriškai bjauri vieta. Tai nėra smirdintis lūšnynas, užkėstas viso pasaulio musėmis CėCė. Na taip, ten tikrai baisu, tačiau ne dėl taip dažnai žmones gąsdinančio išorinio pilkumo ar net atšiauraus murzinumo. Valkatų kaimo valdytojas – didžiausia išgama. Pavyzdingasis ponas Pūkutis – siūlų kamuolys, apsivejantis kiekvieną, iš kurio galima išspausti bent lašą naudos. Šlykštesnės vietos nėra – visas kaimas tiesiog paskandintas frazėje „man viskas gerai, o gyvenimas toks gražus“. Šitiekos dirbtinumo niekur daugiau nerasi. O šunys ten – pasibaisėtini. Įsivaizduok, šunų choras. Pinčeriai, traukiantys sopranu, taksai – altu, kurtai – tenoru, o keli nutukę senbernarai – bumbsi boso partiją. Tikrų tikriausia tragedija! Niekada, niekada nesirinkčiau šuns gyvenimo!
- Lio, klausyk...
- Dar netiki? Pagalvok, koks gyvenimas tokioje rožinėje svajonėje. Kiekvieną savaitgalį turi užsidėti dirbtinę šypseną ir eiti ten, kur staugia kažkokių nususėlių choras. Kokia, po velnių, tų šunų savigarba? Senbernaras drauge su pinčeriu? Tas pats, kas liūtas su žiurke..
- Lio, man atrodo, kad jau mūsų eilė čiuožti.
- O, tu teisus. Na, X-ai, po tavęs.

Susimąstęs berniukas stovėjo ant didžiulio ežero kranto. Praeiviai, kurių čia pasitaikydavo vos vienas kitas, vis dėlto pagalvodavo: „Ko gi tas vaikas kas vakarą čia ateina ir spokso į ežerą? Negi dar vienas nenormalus išaugs? Neduok, Dieve, bus koks menininkas, kaip Aurelijus, baigęs dienas neaišku kur. Daugelis kalba, kad palikęs savo du dar negimusius savo vaikus, jis pabėgo į Aziją, tačiau savo svajonių šalyje buvo suvalgytas išprotėjusių čiabuvių. Pamatysit, tas pats nutiks ir šitam svajokliui Feliksui...“
Na, o Felikso mama dažnai girdėdavo tokias kalbas, sklindančias iš nuoširdžiųjų kaimynų lūpų. Žinoma, ji jaudinosi dėl savo berniuko, tačiau visada tikėjo, jog jam nenutiks nieko bloga. Gal dėl to nepabūgo ir naktinio darbo kėdžių fabrike – moteris buvo tikra, kad Feliksas kuo puikiausiai pats savimi pasirūpins. Visą gyvenimą, na gal tiksliau, berniuko gyvenimą, mama norėjo apsaugoti j5 tik nuo vieno žmogaus – apelsinų pardavėjo. Dar vaikystėje Elena buvo girdėjusi prekeivių pasakojamą mistišką istoriją apie nežinomos šalies prekeivį, kuriam kartą pasirodžius mieste, kas nors būtinai dingdavo. Keisčiausia tai, jog pradingusysis prieš tai nusipirkdavo iš jo keletą apelsinų. O po kelių dienų ar net valandų tiesiog dingdavo. Va taip – imdavo ir išnykdavo. Akylesni vis dėlto pastebėdavo, jog iš pradžių imdavo dingti žmogaus daiktai, vėliau kiti nustodavo pastebėti jį patį, kalbėtis su juo, kol galiausiai išnykdavo ir pats žmogus. Žinoma, artimieji tokį nesuvokiamą žmogaus ištrynimą suvokdavo sunkiau, tačiau galų gale ir iš jų atminties išnykdavo bet koks prisiminimas apie tą žmogų.
Elena visada bijodavo prabilti apie apelsinų pardavėją, tačiau kai Feliksas jau buvo pakankamai didelis, viską papasakojo sūnui ir liepė jam niekada nepirkti nė vieno apelsino iš nepažįstamojo. Dar ir dabar moteris atmena, kaip sutriko išgirdusi vienui vieną klausimą iš berniuko lūpų: „O ar tėtis taip pat pirko apelsiną.“ Šito Elena niekada nesuprato.

Iš šalies galėjo atrodyti, jog berniukas prie ežero stovi vienui vienas, tačiau ar taip buvo iš tiesų?

Feliksas lengvu žingsniu ėjo vandens paviršiumi, kurį buvo uždengęs tarsi koks nematomas asfaltas. Rudens pabaiga buvo maloniai šilta, tad niekas nubūtų drįsęs teigti, jog tai tebuvo ledas, lengvai išlaikantis nedidelį vienuolikmečio svorį. Tačiau argi ledas(net jeigu ten iš tiesų būtų buvęs ledas) sugebėtų neįlūžti, kai juo žengia didžiulis liūtas? Akinamai baltas liūtas žengė paskui berniuką lengvu ir grakščiu žingsniu. Kiek sutaršytais karčiais žvėris drauge su berniuku nejautė slystančios medžiagos sau po kojomis, taigi vandens paviršių tikrai saugojo kažkas kitas.
Iš tikrųjų, niekas ir nebūtų galėjęs įvardyti, kas tai per medžiaga dengusi ežerą, nes vos Feliksui su Lio užlipus ant vandens, jie abu tarsi dingdavo iš regėjimo lauko. Kartais, kai naktis būdavo ypatingai tamsi ir apniukusi, ant ežero matydavosi blausus blausus švytėjimas, baltojo liūto karčių švytėjimas.
Paėję dar kelis žingsniu, jie pradėjo čiuožti paviršiumi. Vis greičiau ir greičiau, greičiau ir greičiau, kol Feliksas visiškai nebegalėjo skirti ežero nuo dangaus, kuris tarsi nusileido ant jų... Dar akimirka ir liūtas su berniuku jau buvo po ledu. Na, bent jau Feliksas visada taip galvodavo. Lio nebuvo linkęs per daug aiškinti, kas atsitinka po tų keistų čiuožimo ledu akimirkų, o ir Feliksas nemėgo klausinėti. Tiesiog jiedu atsidurdavo kažkur ten.

- X-ai, žiūrėk šiandien tavo skulptūra laimėjo geriausios vardą.
Ten visada vykdavo varžybos – kiekvienas atvykėlis rodydavo savo kūrinius ir kažkas juos vertindavo, be abejo, išrinkdamas dienos geriausią. Taigi, šiandien Feliksas. Jo šuns skulptūra. Dėl šitokio darbo labiausiai piktinosi Lio. Jo neapykanta šiai gyvūnų rūšiai buvo išskirtinai didelė, tad kai Feliksas pareiškė norįs nulipdyti sniegynų haskio figūrą, Lio su juo nesikalbėjo visą kelią namo, o miegoti liko laiptinėje, nors paprastai šiaušdavosi paprašytas bent valandėlę palikti savo mėgstamą sofutę. Na, o dabar pasirodė, jog Felikso užsispyrimas nebuvo bergždžias – I-oji vieta ir teisė ko nors prašyti.
- Tai ką, mažyli, jau žinai, ko nori paprašyti?
- Visų pirma, norėčiau, kad tu liautumeis vadinti mane tais kvailais vardais, tačiau puikiai suprantu, kad tai visiškai, absoliučiai neįmanoma. Be galo gerbiu savo motiną, tad norėčiau panaikinti patriarchatą jos darbovietėje, nors ji ir yra pakankamai šauni ir nesileidžia užgauliojama tų stuobrių kompanijos. Yra dar keletas dalykėlių, kuriuos gal ir būtų visai šaunu išpildyti, tačiau suprantu, kad mano noras turi būti pakankamai rimtas.
- Palauk, o ar nemanai, kad būtų paprasčiau jį užrašyti ir įmesti atgal į ežerą? Taip bent būtume garantuoti, kad išvengsime beprasmiškos painiavos, kurion įsivėlė Dovydas, kai neaiškiai ištarė savo norą ir vietoj žolelių arbatos gavo virtų žuvelių sriubos...
- Ne, aš pasakysiu.
- Kaip sau nori, bet aš siūlyčiau bent jau paėjėti iki švaresnių burbulų gatvės. Fee, čia tikras šiukšlynas.
- Žinoma, Lio.
Lio ir Feliksas iš lėto nužingsniavo šviesiosios gatvelė link. Šiandien ten buvo tuščia ir neįprastai tylu. Vos keli senukai su savo asmeniniais saugotojais šlaistėsi aplink. Jiems praeinant pro šalį apšiuręs grifas metė piktą žvilgsnį į blizgantį liūto kailį. Nukaršusi senučiukė sudraudė gyvūną ir liepė jam sekti iš paskos atgal į ežero paviršių. Po žibintu mėtėsi naujo paveikslo rėmai, pats piešinys, matyt, buvo paimtas komisijos. Vadinasi, jau anksčiau kažkas čia šiandien lankėsi. Kažkas iš jaunųjų, nes tik dalis senukų mėgino piešti, tačiau nė vienas jų nebūtų drįsęs savo darbo įdėti į tokius ryškius rėmelius. Ryškiai oranžinius. Feliksas niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo duženų po žibintu.
- X-ai, jei ir toliau taip slinksi, tavo noro laikas baigsis, Į ką tu ten taip spoksai?
- Nieko, einam.
Po kelių minučių Lio ir Feliksas, pasiekė kvartalo galą, kur driekėsi nedidelė, tačiau jauki ir šviesi gatvelė. Berniukas mėgdavo čia ateiti ir stebėti iš žemės iškylančius burbulus, Kiekvienas jų atrodė kitaip, nors visi buvo tobulai apvalios formos. Šiandien, pagaliau, ir jis galės į vieną iš jų įdėti savo norą.
- Na, ar jau radai tinkamą, vaiki?
- Radau.
Vos įžengęs į gatvę, Feliksas pamatė iš žemės lėtai besisunkiantį skaidrų geltoną burbulą. Nukreipęs savo žvilgsnį į jį, berniukas suprato, kad tik jam gali patikėti savo norą.
- Žinai, ką daryti, X-ai.
Feliksas lėtai žengė link atsiskyrusio burbulo, kuris tarsi ir laukė berniuko. Net pats nusistebėjo pajutęs, jog iš jaudulio sunkiai orientuojasi erdvėje. Pirmyn žengtas žingsnis, atrodo, nukėlė jį daug toliau nei berniukas norėjo. Atrodė, jog dar akimirka ir jo burbulas praskris pro šalį. Iš baimės ir nerimo Feliksas užmerkė akis. Po poros sekundžių pakėlęs vokus berniukas suprato, jog jis jau dairosi po švelniai geltonai švytintį burbulo vidų. Aplinkinė erdvė tarsi išnyko, Feliksas nebejautė savo kūno, kuris liko išorėje. Galvoje ėmė blaškytis daugybė žodžių ir vaizdinių, tačiau jis niekaip negalėjo rasti tinkamų. Visu kūnu jautė, jog kažko nori, be galo nori. Tai buvo tarsi apsėdimas, manija, tačiau kuo labiau apie tai galvojo, tuo sunkiau jam darėsi suvokti, ko...
Iš kažkur atsklido įsakmus Lio balsas:
- Susikaupk, vaiki, tai tik vienas vienintelis noras. Nustok galvoti apie kitus bereikšmius įgeidžius.
„Noriu, žinau, kad noriu, nedaug, o gal ir be galo daug. Noriu...susitikti tėtį.“

- Viskas gerai, X-ai? Jau maniau, kad taip ir pasiliksi tame burbule. Prieš akimirką turbūt susišlavei  viso pasaulio baltą spalvą į savo veidą, maniau, kad jau miršti...
- Aš gyvas. Ir norą pasakiau.
- X-ai, neketinu pamokslauti, tačiau...
- Tai ir nepamokslauk.
-...tačiau tikiuosi, jog gerai apgalvojai savo norą ir galimas jo pasekmes.
- Nesijaudink, puikiai viską apgalvojau. Gal net per daug.
- Kažin kodėl tai manęs neramina? Na, nesvarbu, dabar jau vis tiek nieko nebepakeisčiau. Einam, šiandien jau ir taip per ilgai užsibuvome. Netrukus auš, tavo motina grįš namo.
- Nuo kada pasidarei toks rūpestingas?
- Nuo tada, kai apsigyvenau su žmonėmis, mažas nenaudėli.

Feliksai, galim šiek tiek pakalbėti?
- Žinoma, mama.
- Močiutė padarė patį kvailiausią dalyką ir dėl to dabar mane kviečia savaitgaliui į Vilnių.
- Ir kas per dalykas?
- Ji nusiuntė mano „Miego statytojus“, pameni, tą apsakymą, kurį tau skaitydavau, kai buvai mažesnis, savo draugui Klaudijui ir jis kviečia mane į vienos rašytojų draugijos suvažiavimą paskaityti savo darbo.
- Tai šaunu, nematau čia nieko kvailo.
- Bet ar tu...
- Mama, pažadu savimi kuo puikiausiai pasirūpinti per tas dvi dieneles, kol tu būsi išvažiavusi.
- Ačiū, mažyli tačiau vis tiek noriu tavęs dar šio to paprašyti.
- Klausau.
- Feliksai, pameni, pasakojau tau apie apelsinų pardavėją?
- Mhm.
- Mažyli, kad ir kas nutiktų, neimk iš jos apelsino.
- ...
-Feli...
-Gerai, mama.
- Dabar man daug ramiau. Na, tuomet puiku, einu krautis daiktų. O tu žiūrėk pavalgyk ir nežiūrėk televizoriaus iki išnaktų.
- Mama, mes neturime televizoriaus, nes nė vienas nemėgstame jo žiūrėti.
- Oi, sūnau, leisk man bent kartą tai pasakyti. Turbūt kiekviena mama savo vaikui pasako tokią frazę bent jau kartą gyvenime.
- Tačiau tu ne iš tų visų. Tu kitokia. Tu mano mama.

- Ei, vaiki, ką čia veiki?
Feliksas sėdėjo ant komodos krašto ir mėgino įsiūti sagą į savo seną mėgstamą velveto švarką.
- Mama išvažiavo savaitgaliui.
- Oo...
- Kas?
- Na, tiesą pasakius, aš kaip tik ketinau tau pasakyti, jog turiu dingti porai dienelių.
- Į valkatų kaimą pasiklausyti choro?
- Labai juokinga.
- Aš visiškai rimtai.
- Kartais tiesiog nekenčiu tavęs. Turbūt dėl to ir ėmiau tave saugoti. Neketinu lankyti to idioto Pūkučio, nors jis, žinoma, rastų pretekstą mane ten kuo ilgiau užlaikyti, kad ir paprašytų pagalbos mokant naujųjų valkatų chorą. Esmė tokia: noriu paprašyti, kad šias dvi dienas nekeltum kojos į ežerą.
- Bet vienas aš ten niekada neidavau.
- Maža kas gali įlįsti į tavo žmogišką protą. Taigi, būk šilkinis ir nelįsk, kur nereikia. Be to svarbiausiai – klausyk to, ką mama paliepė.
- Lio?
- Ką?
- Ar jūs su mama...
- Nebųk kvailas, vaiki, tik tu mane matai.
- Na taip, bet aš pamaniau gal...
- Blogai pamanei. Ne, nesipykim. Būk geras berniukas ir susitiksim pirmadienio vakarą.
- Viso, Lio.
-Sudie, X-ai.

Kažkada Duobkasių miestas vadinosi Gyvosios Laimės sostine, Žmonės buvo tikrai laimingi, kiekvienas tenykštis gyventojas gebėjo džiaugtis tuo, ką teikė akimirkos įvykiai: saulėtekis, drugelio išsiritimas, o gal jo mirties šokis ant seno jazmino žiedo, gimusiojo verksmas ar seniai matyto draugo šypsena. Deja deja, vieną dieną viskas ėmė ir pasikeitė. Iš pradžių, miestas to nepastebėjo ar bent jau neišsidavė pastebėjęs. Kiekvienas gyventojas ir toliau elgėsi natūraliai, tarsi mėgindama taip paslėpti kylančio pavojaus pėdų spaudus kelyje į jų miestą. Tačiau vieną dieną jis vis dėlto atėjo. Sustojo tiesiai prieš Varno namą, įdėmiai nužvelgė langus, viename jų pastebėjo  neramų juodų šeimininko akių žvilgsnį, išgirdo, kaip jis liepė savo šeimai bėgti pro galines duris pas motiną. O jis vis stovėjo prieš namą ir lengvai šypsojosi, atrodė, jog niekur neskuba, pasaulis ir laikas tarsi sukosi pagal jos pageidavimus. Jis žaidė, žaidė, kaip tik panorėjęs su viskuo ir su visais.
Galų gale, žmogus nusprendė paskambinti į duris. Cha, atjungėte skambutį! Nors ir iš toli keliavau, dar nepamiršau, jog į duris galima ir pasibelsti, mielieji. TUK TUK TUK. Aš čia.
Taip viskas prasidėjo. O gal tiksliau – baigėsi. Bent jau Gyvosios Laimės sostinės ramybė. Paslaptingojo vyro pasirodymas mieste sukrėtė visą bendruomenę – Valdas Varnas tą vakarą dingo. Nieko nepranešęs nei žmonai, nei vaikams. Prie durų slenksčio gulėjo tik išnokęs apelsinas. Kitą dieną Varno žmona buvo rasta daržinėje pasikorusi. Vaikai po tokių šeimos tragedijų buvo išvežti pas tolimus giminaičius į Austriją. Taip mieste atsirado pirmasis oficialus duobkasys, kuriam teko palaidoti Juliją Varnienę. Kraupiausia tai, jog šis darbas nebuvo vienintelis. Po mėnesio dingo viena močiutė, o prie jos namų taip pat gulėjo apelsinas. Močiutės vienturtė duktė buvo rasta netoliese tekančio upelio dugne – neatlaikė. Ir taip – tragedija po tragedijos. Mieste tiesiog tvyrojo salsvas apelsinų kvapas, nors niekas net neįsivaizdavo, kas jiems atsiuntė apelsinų pardavėjo prakeiksmą. Šįryt duobkasys nusprendė atsidaryti kontorą ir tapti direktoriumi. Reikės nusisamdyti kokį žmogų, juk negali su kostiumu kasti duobių pakaruokliams..

Feliksui atrodė, jog visi namų laikrodžiai prieš jį susimokė. Dar tik šeštadienio vakaras... Dabar berniukas ėmė suvokti, kokie jam iš tikro svarbūs yra apsilankymai su Lio ežere. Rodės, jog kiekviena jo kūno dalelė veržte veržiasi ten. O argi tikrai taip baisu, jeigu jis tik valandėlei ten nusigautų? Tik pažiūrėti šios dienos darbų. Lio juk nieko apie tai nesužinos.
Po dešimties minučių berniukas jau stovėjo ežero pakrantėje ir neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis kiekvienu žingsniu ėjo vandens link. Keista, tačiau priėjęs pakankamai arti jis pajuto, kad nenori eiti į ežerą. Taip, kažkas Feliksą traukė ateiti į šią vietą, tačiau tai nebuvo ežeras.
- Sveikas, Feliksai.
Berniukas krūptelėjo išgirdęs kažkieno balsą taip arti. Dar niekas nėra priėjęs, kai jis eidavo į ežerą. Na, bet jis niekada čia nėra buvęs vienas – Lio visada būdavo šalia.
- Žinojau, kad ateisi. Tu drąsus, Ne toks, kaip tavo motina. Turbūt ji vis dar tebėra visko bijanti, tačiau velniškai geros širdies gražuolė.
- Ko tau reikia?
- Feliksai, juk tu pats mane kvietei.
- Nesuprantu,
- Noras, X-ai, burbulai.
Berniukas negalėjo ištarti nė žodžio. Jo galvoje sukosi vienui viena mintis: nejaugi tai tikrai jis?
- Na, tai ko dabar užtilai? Tikėjausi, jog nesustodamas imsi man pasakoti, ką veikei šitiek laiko. Garantuoju, kad neleidai dienų tuščiai. Ar aš klystu?
- Aš...
-Hm... Tu dar turbūt netiki?
- Aš nežinau.
- o ką jauti?
Feliksas norėjo tikėti. Nuo pat mažens jis šventai tikėjo, kad jo tėvas buvo ypatingas žmogus. Juk paprastas gyventojas neišdrįstų palikti savo sūnaus ir kažkur dingti.
- Čia tu.
- Taip, aš. Sakiau, kad atėjau, nes kvietei.
- Bet kur tu buvai visą tą laiką? Kodėl niekad man neparašei?
- Feliksai, viskas yra daug sudėtingiau nei tau gali pasirodyti. Vieną dieną tu suprasi, pats pajausi, kad ir tu negali gyventi kitaip.
- Kaip kitaip? Paaiškink aš noriu žinoti.
- Negaliu, mažyli. Atėjau ne šiaip sau, noriu tau šį tą duoti.
- Man nereikia nieko, jeigu net negali paaiškinti, kodėl vienuolika metų neaplankei savo vaiko.
- Matosi, kad augi su moterimi. Niekada gyvenime nedramatizuok – taip tik sunkiau gyventi, Klausyk, aš tuoj turėsiu išeiti, tad noriu, jog šitą pasiimtum
Vyras kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė kažkokį mažą daiktelį, kuris gulėjo jo delno viduryje.
- Kas čia?
- Įmesk į žemę ir vieną dieną pamatys. Gal tau tai kada nors pravers. Man pravertė. O dabar eisiu, nenoriu užsibūti šiame mieste. Tai nieko gero neatneštų.
- O kur tu eisi?
- Tiesą sakant, net nežinau. Kur nors, kur mano prekės būtų lengvai priimamos. Svarbu, kad gerai veiktų durų skambučiai – nemėgtu belstis.
- O ar aš tave dar kada nors pamatysiu?
- Gali tuo neabejoti, sūnau.
- Iki, tėti. Ačiū.
- Sudiev.

- Na, mielasis, ar labai nuobodžiavai?
- Ne, mama, viskas gerai.
- Smagu girdėti.
- Kaip tau sekėsi?
- Manau, neblogai, tačiau esu labai pavargusi, tad nepyk, kad einu prigulti.
- Žinoma, iki ryto.
- Iki, Feliksai.

- Sveikas, vaiki. Kuo čia dabar užsiimi?
- Kaip matai – sėju.
- Gerai išgirdau? Nuo kada susidomėjai sodininkyste, mažiau?
- Šiaip užsinorėjau pamėginti.
- Ir kas čia turėtų išaugti?
- Pamatysim. Kada nors tai sužinosiu ir aš, ir tu. Ir jis.