Gruodžio 20 d. pirmąkart snigo. Bet daug. Visą naktį trunkanti pūga paliko pėdsakus. Kitą rytą visos gatvės buvo apipustytos sniegu. Visas miestas gulėjo po baltais žiemos apklotais. Beveik visas...

Mergaitė pramerkė akis ir pamatė virš savęs malonias Dereno akis. Jis kėlė ją.
– Kelkis, pasnigo...
– Snigo?
– Ir dar kiek daug... – Dereno akys žibėjo lyg baltas sniegas. – Greičiau eime, visi jau atsikėlę, žaidžia.
Mergaitė greit apsirengė šiltą megztinį, apsimovė ilgas kelnes, apsiavė batus, apsivyniojo šaliką, užsismaukė ant galvos kepurę ir greit apsivilkusi kailinius užsisagstė sagas. Derenas jau buvo pasiruošęs.
– Greičiau eime, – sužnabždėjo berniukas.
  Ir jie išėjo. Mergaitei apsvaigo akys nuo sniego. Aplink vien tik balta, o visi vaikai jau žaidžia. Mergaitė žiūrėjo lyg apkvaitusi. Vakar buvo žalia, o dabar... O dabar tik balta.
  Ją iš spanų pažadino staiga atskriejusi sniego gniūžtė.
– Ei! – sušuko mergaitė.
– Ko čia stovi? – suriko Derenas. – Eime žaisti, Dos... – bet nutilo, nes gavo į veidą sniegu nuo Dos. Abu vaikai žaidė lyg pakvaišę. O vėliau visi vaikai pasiskirstė į dvi komandas, ir tada užvirė tikras sniego karas, bet greit turėjo baigtis, nes atsikėlę suaugusieji išvarė juos po tiltu, į vaikų buveinę. O tada... o tada viskas ir vėl kartojosi iš naujo...

Tarnas atidarė prabangaus automobilio duris. Iš limuzino išlipo baltais meškos kailiniais pasidabinusi moteris. Ant kaklo geriausi karoliai, ant pirštų brangiausi žiedai. Nepriekaišingas makiažas ir juodos odinės pirštinės. Šviesūs plaukai krito ant tiesių pečių. Ir žinoma tos moters skiriamasis bruožas – iš rankų nepaleidžiama balta cigaretė.
– Atvykom, ponia Dos.
– Aš ne ponia, aš panelė – kiek galiu tau kartoti? Žinai, Semilijau, dar kartas ir tapsi paprastu tarnu, o ne liokajumi.
– Atsiprašau, pon... panele.
– Taip jau geriau, Semilijau, – moteris viliokliškai mirktelėjo akimi.