Eilinė diena vėl užgęso vos sulaukus penktos valandos. Tamsoje viena po kitos sublizgo keturkampės namų akys ir vieniši vėjų gairinami gatvių žibintai. Ten, svetimų būstų viduje, tikriausiai įsigyveno vietinė idilija, o  gal ir negeidaujama, iš išorės neįmatoma rutina. Pro įskilusį stiklą savo teritorijoje stebėjausi aplinkui įsitvirtinusia tamsa, kurioje maudėsi visi pasislėpę daiktai. Tas pats neapčiuopiamas rašalas iš lėto tekėjo į kambario, kuriame lūkuriavau prie neuždengto lango, vidurius. Tik nekintantis vaizdas kompiuterio monitoriuje beveik jaukiai apšvietė, tai, ką buvo galima surasti kambaryje.
Dar niekas nemiegojo. Paprasčiausiai buvo per anksti. Per pralaidžias sienas kaimynystėj staiga sukalė monotoniškas ritmas - tepasigirdo tik būgnai, neįsipiešiantys į ramią vakaro tėkmę. Mintyse į tą kalimą įtapiau vieną melodiją su kuria mėginau nukeliauti į jaukų eilėraščio užutekį, aptiktą viename puslapyje. Mėginau sujungti sutemas, muziką bei žodžius ir pastebėti naują mozaiką, tačiau  pasigirdęs lietaus lašų beldimas išardė mėginančią apsigyventi trumpą akimirksnių harmoniją.
Vėl buvo kitaip. Be sutemų tušo dabar, už sienų, kažką šaltais prisilietimais prausė lietus ir tai intuityviai jaučiau. Šlapias vargšas gruodis vėl gyveno be sniego. Snaigės ilsėjosi tik šaldytuve, kurio kameroje dar mačiau ledo kristalų. Pastarieji gebėjo žnaibyti pamiršta žiemiška vėsa... Įmirkusį vakarą man liko tik senas filmas apie Antarktidos tyrinėjimus. Bet man pasirodė, kad labiausiai neištirti liko to paskutinio metų mėnesio vidurio metrai, slūgsantys visai šalia.
Tačiau staiga šiuos mintijimus nutraukė besibeldžiantys svečiai, panėrę šio būsto šeimininką į visai  kitokią, neženklintą teritoriją. Žmones pasitikau tradiciniu labas.