Ir vėl žiūriu į tą patį skersvėjį, kurį sukėlė šešėlis. Už durų.

Šešėlis nejudėdavo, kai ištardavau žinantis, kas jis. Ir dabar. Mintyse kartojau kelis kartus iš eilės. Ne jo vardą. Nors mačiau, kad jis nejuda. Kartojau tą vardą, kurio seniai negirdėjau.
Šešėlis pradėjo judėti. Tarsi suprasdamas, skersvėjis atlapojo duris. Šešėlis norėjo ateiti. Taukšt. Ir dar kartą.
Durys trankėsi į nuplaunamais tapetais nuklijuotą sieną. Tingiai padžiovęs kojas ant pasvirusio seno gėlėto fotelio, klausiausi skersvėjo sienų baksnojimo muzikos. Anokia tai muzika! Tai eilinė tinginystė, tingint tingėti norėti sukalti vinis į langus. Jų rėmus. Nuogus rėmus. Be stiklų. Tingėti ieškoti vinių.
Bet vinių vis nerasdavau. Mintimis nusikeldavau į palėpę, kvepiančia mažom džiovintom vantom ir prigrūstą visokiausių įrankių: nuo senelio surūdijusių replių iki gremėzdiškos žoliapjovės, užkeltos žiemai. Taukšt.
Kažkas kimiai krenkštelėjo už sienos. Mano kaimynas. Girdžiu, kaip jis nusiauna batus ir šveičia juos į kampą. Taukšt. Duslus garsas ir trūkčiojantis šnopavimas. Jis atsigulė. Po dienos darbų. Pavargo. Taukšt. Durys trankosi, bet nebe taip stipriai. Vėjas rimsta. Jaučiu, apimantį gilų snaudulį, tačiau nenoriu užmigti. Kartoju vardą. Imu pusbalsiu kartoti, kad tik aš tegirdėčiau, ką tariu. Krenkšteli. Trumpam nutylu.

Girdžiu nedarniai skambantį spyruoklių protestą užgriuvus svoriui. Tai ne aš. Anapus sienos. Aš vis dar apsnūdęs sėdžiu, pakoręs kojas ant gėlėto fotelio. Taukšt. Vardas. Taukšt. Vardas. Taukšt. Šešėlis. Jaučiu, kaip jis smelkiasi į kambarį, nepalikdamas nė menkiausio šviesaus lopinėlio, veržiasi pro nuogus langų rėmus ir artėja prie fotelio. Gėlėto fotelio. Vardas. Aš nesakau žinantis, kas jis esąs. Vardas. Balsas ima virpėti, bet kalbu. Pusbalsiu. Taukšt.
Šešėlis leidžiasi ant manęs ir aš užsimerkęs vėl matau žoliapjovę, reples ir net. Net. Vinis. Vardas.
Reikėjo tą langą sukalti. Taukšt. Nejučia imu suprasti, kad šešėlis - tai praeitis. Mano. Vardas.
Imu rėkti. Kur po galais, tos durys. Bandau atsistoti. Šešėlis paslėpė mane. Aš susigūžiu. Vardas. Šaltos rankos ima baksnoti man pečius. Taukšt. Įnirtingiau. Dar. Aš nutylu. Rankos pasitraukė.
- Ei, Ryti, ateik čia. Manau, šiam valkatai kažkas blogai...
Vardas. Jo negirdėjau penkerius metus. Vardas. Kartoju jį kaip paskutinę maldą, išgelbėsiančią praeitį nuo dabarties. Ignas. Vardas. Ignas. Tai buvo mano vardas.

Taukšt