Auksiniai plaukai išsidraikę,
Basnirčia išbėgus
Lekiu per žolę šalčio pakąstą
Tavęs pasitikti.
Nežiūri atgal mano jaunystė - kvailystė.
Paskutinę viltį
Į Tavus suskirdusius delnus įdedu
Ir palaiminu, kad neišsprųstų.
Akių aukštyn nepakeliu.
Droviuosi. Nebeturiu daugiau.
Dienom paskutinėm pabunda žiogai.
Tavęs, nors dar šalia, ilgiuosi.
Niekada nežinojau - tikėjau.
Net ir tada, kai delnus atskleidei, paleidai.
Brenda šaltis per kojas kaip katinas tykiai.
Suaugau, nebeverksiu.