Išlankstau bures,
Kad pučiantys pūstų,
Ir išplaukiu
Ne sava kryptim
Savo laimės ieškoti.

Užsimerkęs matau
Mylimą veidą,
Šypsausi jam
Ir jau tiesiu
Ranką.

Jei vėlu,
Tegu taip ir lieka –
Gal tiek ir pakanka...

Žinau atsakymus.
Nebijau klausimų
Ar akių.

Bijau tylos
Dviejų žmonių,
Kai rėkia mintys,
Kai gerklę
Ašaros užriša.

Aš – paklydęs pamišusios
Laimės sūnus –
Nešioju jos veidą
Ir leidžiu užsimiršti
Iliuzijoj,
Kad viskas dar bus,
Kad ne veltui, kas buvo.

Juokiuosi...

Juokiuosi.
Man neleista pravirkti,
O ir rauda –
Tik nuotrupa,
Šitaip skurdžiai išreiškianti
Sielos kentėjimus.