-Jau netoli, tik koks dvidešimt kilometrų ir atsisveikinsim, - kažkaip liūdnai linktelėjo galva Karolis,- nemėgstu atsisveikinimo, visada džiaugiuosi nauja pažintimi ar sutikęs kokį seną bičiulį, bet lyg koks kelių plėšikas stengiuosi pabėgti neatsisveikinęs. Išslenku tyliai, niekam nieko nepasakęs, nepalinkėjęs, kaip dera mandagiam žmogui, viso geriausio. Man atrodo, kad tada ilgam lieka buvimo kartu viltis ir  nenutraukiama, nesuardoma gija, jungianti  dvasiškai artimus žmones, kad ir kur jie bebūtų. Aišku, būna tokių situacijų, kai norisi sprukti kuo greičiau  ar paprasčiausiai apsimesti, kad to žmogaus nepastebėjai, nepamatei jo ištiestos rankos. Nemėgstu tų energetinių vampyrų, kurie šneka šneka šneka, tarsi reikalaudami jų klausytis ir taip siurbia tavąjį dėmesį, tavąjį aš. O taip kartais norisi paprasčiausiai patylėti: pažiūrėti pro langą, pasėdėti po medžiu, pasiklausyti paukščio giesmės ar užvertus galvą į dangų ieškoti savosios žvaigždės. O tu gal jau radai ją?- tyliai klausia merginos.
-Ką?-nesupranta ši.
-Savąją žvaigždę,- šypsosi vairuotojas.- Tą, kurioje, kaip vaikystėje mama pasakodavo, gyvena tavasis angeliukas- Mažasis princas- ir iš ten siunčia tau šypseną ir viltį.
-Keista, bet  jūs nepanašus į vairuotoją, tepaluotomis rankomis, riebiai besikeikiantį ir nepaleidžiantį iš dantų cigaretės.
-Cha, aš ir nesu vairuotojas, aš tas, kuris vis dar ieško savosios žvaigždės...


-O kokia šita raidelė? Du  burbuliukai, priklijuoti prie pagaliuko,- suraukusi kaktą klausia panelė mokytoja,-prisimink,  neseniai ją rašėme.
-Riestainiukas,- šypsosi mažoji.-Saulės zuikutis nupieš riestainiuką, atbėgs Teresėlės slibinas ir   atsikąs-liks tik vienas burbuliukas.
Jau kelios dienos , kai mažoji mokytojos namuose rimtai kibo į mokslus. Panelė Vanda vasarą atostogavo: buvo nuvykusi į sausakimšą pajūrį, kelias dienas praleido sostinėje, o dabar jau kuris laikas nuobodžiavo viena. Neturėjo ji kaime didelio žemės sklypo, nelaikė gyvulių, nes manė esanti vegetarė, nedideliame darže pavasarį pasodindavo daržovių, kurių jai užtekdavo visus metus. Gyveno ji neišvaizdžiame namelyje,  kaime  vadinamame ,,alytnamyje“, kurį išnuomojo jai ūkis, o raudonų plytų pradinė mokyklėlė stovėjo čia pat per kelią. Atvykusi iš miesto ji bandė pritapti prie kaimo gyvenimo: rūpestingosios moterėlės padovanojo kelias raibąsias, veterinaras Povilas, užkietėjęs senbernis, užsukęs į svečius kartu atsitempė dar visai jauną ožkelę, o senelis Marcelinas tvarte sukalė nedidelį gardą paršeliui. Deja, ūkininkauti jai nesisekė. Vištos ėmė dėti kiaušinius ten, kur niekas jų nerasdavo, ožkelė išaugo į pasiutusią ožką, kurią, dar , pasirodo, reikia melžti ir kažkur padėti pieną, kurio ji negėrė, o paršelis, laiku nepašertas, keldavo tokius koncertus, kad teko jį grąžinti Marcelinui. Tada panelė Vanda nusprendė visas savo jėgas  skirsianti tik vaikų mokymui ir kaimo švietimui. Tada ji prisiminė savo senelio, buvusio kaimo daraktoriaus, pasakytus žodžius, kai ji įstojo studijuoti į pedagoginę mokyklą:,, Sunkią duoną , vaike, pasirinkai, bet garbingą ir naudingą žmonėms ir žemei, ant kurios gyvename.“ Šie žodžiai tapo tarsi jos gyvenimo ir darbo priesaku ir tikslu, juolab, kad ir  meilės reikalai jaunajai mokytojai taip pat nelabai sekėsi, nors rūpestingos moterėlės bandė pripiršti kelis užsilikusius kaimo senbernius, prieš tai ilgai instruktavusios juos, kaip pridera elgtis panelės mokytojos akivaizdoje. Vanda, kritišku žvilgsniu įvertinusi pretendentus, vis dėlto nusprendė ir toliau lauksianti savojo princo ant balto žirgo. Praėjo metai , antri, treti, bet jis kaip nejojo, taip nejojo. Panelė mokytoja priprato naujoje vietoje, retkarčiais išvykdavo į kokį renginį dideliame mieste, bet ten ji jau jausdavosi nejaukiai: mirgančios parduotuvių vitrinos, į kurias kaimo mokytojai baisu būdavo įeiti, o per klaidą ten patekusi jausdavosi labai nepatogiai, prabangūs restoranai, o ji visada ieškodavo pigiausios kavinukės, naujausių modelių mašinos, o ji atvažiuodavo kietu autobusu. Miestas buvo ne jai. Vandai nereikėjo tos margos žmonių minios, ji greitai pavargdavo nuo triukšmo, stumdimosi, reklamų gausos  ar didelių supermarketų.   Jai užteko nedidelio sodo aplink savąją mokyklą, sruvenančio upeliūkščio, dešinėje skiriančio kaimą nuo raisto, ir išdidaus ąžuolo, augančio kaimo gale. Čia, tarp tų paprastų žmonių, buvo jos namai, čia ji jautėsi sava ir mylima, todėl jaunoji mokytoja nė nepajuto, kaip taikliai jai prigijo senojo Marcelino švelniai mesta pravardė-Kaimo liktarna.
   Mažoji  mergaitė, nelauktai atsiradusi Vandos namuose, buvo ypatingas vaikas , džiugiai įsibrovęs į jos jau sutvarkytą gyvenimą. Panelė mokytoja greitai pajuto, kad mergaitė išties gabi ir protinga:  parodžius kelias raides mažoji tuoj pat jas nupiešė popieriaus lape ir suskaičiavusi medinius pagaliukus pasakė teisingą atsakymą. Vakare, kai mažoji paprašė pasakos, Vanda atsivertė knygą apie Mažąjį princą. Tai buvo jos knyga, nutrinta, ne kartą suklijuotais lapais, pribraukyta pieštuku. Romantiška istorija apie tikrąją draugystę, sielos prisijaukinimą, nuoširdų pasiaukojimą ir viltį taip sužavėjo mažąją klausytoją, kad ji žiūrėdama pro langą į nakties dangų tuojau ėmė ieškoti žvaigždės, kurioje gyvena Mažasis princas. Begalė ryškių dangaus šviesulių mirgėjo vasaros danguje tarsi kviesdami keliauti į nežinomus kraštus, ten, kur plyti neatrasti žemynai, skalauja krantus gilūs vandenynai, kyla  išdidžiai galingi kalnai ar driekiasi plačios dykumos. Ten galbūt gyvena kitokie žmonės, kurie kitaip myli, kitaip juokiasi, kitaip verkia..
.... Dvi vienišos sielos- maža mergaitė ir jauna mergina- keistai artimos ir, kartu, keistai tolimos, vieną šiltą vasaros naktį žiūrėjo į šviečiantį dangų ir ieškojo jame savosios likimo žvaigždės...


-Tai jūs tikite stebuklais?- krestelėjusi atgal šviesių plaukų sruogą, paklausė mergina.- Aš maniau, kad tokių naivuolių, kaip sako mūsų kaimo daktarikė Rūta,  jau nebelikę. Jūs esate, tiesiog muziejinė retenybė-antikvariatas.
-Tai smagiausias keiksmažodis, kokį esu apie save išgirdęs ,- šypsosi  vairuotojas,-antikvariatas, nuostabu, tik nežinau, ar mano uošvė sutiktų su tuo. Aš, jos nuomone, chamas ir nevykėlis kaip ir visi vyrai, tiesiog rakštis sėdimoje vietoje..
-Reikia paimti pincetą ar skalpelį ir rakštį ištraukti, aš galiu padėti, manau, tai sugebėčiau padaryti gerai, nes toks mano darbas, - mirktelėjusi juokiasi keliauninkė.
-Aha, įdomu, tai Saulės zuikutis  vilki baltą chalatą ir gelbėja žmones.
-Taip, greitai aš vilkėsiu baltą chalatą ir, manau, padėsiu likimo nuskriaustiems. Liko dar vieneri metai ir tapsiu slaugytoja, nors man maloniau skamba –seselė. Slaugytoja tik slaugo, tai yra, pakloja lovą, nuvalo nosį ar suleidžia vaistus, o seselė- tai dvasiškai artimas žmogus , tai tarsi kreipinys, einantis tiesiai iš žmogaus širdies į kitą širdį. Ligoniui nuoširdus žodis ar padrąsinanti šypsena kartais gali būti labai geras vaistas.
-Taip, tiesa,  patyriau tai savo kailiu...Žinau ir adatos dūrį, ir karčios piliulės skonį, o svarbiausia- puikiai suvokiu gyvenimo vertę ir kainą,- mįslingai žvelgdamas į kelią prisipažįsta vairuotojas.-Išgulėjau ligoninėje ilgai, įtarė vėžį, dabar jau nebebijau tą žodį pasakyti garsiai. Galvojau, kad neišsikapstysiu...Pinigų reikia, vaikai maži, žmona nedirba, uošvė nuolat bumba, motina verkia,  draugai suka akis į šoną- viskas taip buvo nusibodę.. Operavo, paskui švitino, chemijos kursas, nuplikau, sublogau, tiesiog perkarau-net nuosavi vaikai  nepažino.Tu klausei, ar tikiu stebuklais? Jis įvyko. Taip vėliau pasakė senas profesorius, pažiūrėjęs į mano rentgeno nuotraukas. Praėjo dešimt metų. Gyvenu: užauginau vaikus, tebemyliu žmoną, palaidojau brolį, vis dar tebemoku skolas, todėl mečiau mokslus universitete ir sėdau prie mašinos vairo. Negana to,  klausausi nuolatinio mylimos uošvės bumbėjimo, koks beprotiškai neteisingas gyvenimas. Kartais nuvažiuoju su šeima prie jūros, kartais paskaitau naują knygą  ar pasižiūriu tikrai gerą filmą- taip ir slenka  sumautas gyvenimėlis kažkur pro šalį...Liūdnas mano monologas.. Monologas apie vairuotoją, vis dar ieškantį kelyje savosios žvaigždės...