o kad inkščia deivė medyje
kokie žiaurūs
kokie nešvelnūs
kaip jos nemyli
kaip jos  nesupranta
ją šakėmis užbadę
kaip degtine užpylę
ją, taurią gyvatę,
kaip pylę į skrandį

o kad inkščia
kad inkščia
dvišaką liežuvėlį kaišo
jei galėtų,
įgeltų pasauliui į subinę

tai sako
Viešpatie,
paversk mane džinu
pačiu paprasčiausiu džinu

ir
ji buvo perskirsta
dar kartą
kūną  – į daržą
dvasią – butelyje