Siaučia uraganai dievo pakviesti
mūsų namo sienos girdi visa tai
medžių šakos jautriai linguoja pamažu
apuokai miškuose kaukia paslapčia

Tie debesys apsnūdę, nežino kur dangus
sniegu apgaubtos gatvės lyg patalai visur,
ir kur beatsisuktum, matai pasaulį savą,
o, dievo žodis tikras atsakymą tau žada.

Pranyksime mes amžiams, kai laikas tai nulems
ir rožinių sapnų neberegėsim,
juodu apsiaustu bėgsim, lyg varnos be sparnų
nutiesime sau kelią, link svetimų veidų.