Taigi taigi.. Šioje pasakoje gyvena lėktuvai, na iš tiesų tai jie gyvena angaruose, arba tiesiog po atviru dangumi, jeigu būna Rugpjūčio mėnesis tai dangus naktį būna juodas ir žvaigždėtas, su sąlyga jeigu mėnuliui išeiginė... O jeigu koks nors Liepos mėnuo, tai dangus būna truputį pilkšvas, nes saulė šioje pasakoje tuo metu vos vos tepasislepia už horizonto, o jeigu būna Birželio mėnesis tai visi eina ieškoti paparčio žiedo... Papartis tai toks augalas kuris nežydi, todėl visi ir nori surasti jo žiedą - tam kad būtų ypatingi ir laimingesni už kitus, nes šioje pasakoje visi galvoja, kad jeigu tu turi tai ko neturi kiti tai tu esi už juos laimingesnis.. Tas netinka tik negalių atveju. Negalės tai tokie daiktai kurių tu kaip ir neturi, bet atrodo kad jie turi tave ir neleidžia tau daryti to ką tu labai norėtum.. Nes visi kas ko nors negali labiausiai pasaulyje nori tai vieną kartą imti ir padaryti..
Bet ši pasaka apie lėktuvus. O jie dažniausiai gyvena ant betono arba asfalto.. Visi žinote kas tai per daiktai, šioje pasakoje, kaip ir daugelyje kitų, vienas iš jų kuriamas iš deginamo akmens, o kitas iš deginamos naftos.. Nafta tai tiršta košė dėl kurios šioje pasakoje labai daug žmonių eina iš proto, ar bent jau susidaro toks įspūdis per daug neįsigilinus. Ir dar naftą galima uždengti ir jinai ilgai neužgesta, tiesą pasakius, ją netgi labai sunku užgesinti po to, tik ji būna gana giliai po žeme, todėl savaime pagal pasakos Tėvo valią niekada neužsidega, bet žmonės yra išradingi ir sugalvojo tokias mašinas kurios padaro mažą skylutę žemėje ir per ją išsiurbia naftą. Panašiai kaip uodas išsiurbia iš tų žmogiukų kraują. Uodas suleidžia nuskausminamąjį skystį, o žmonės į žemės gelmes suleidžia vandenį. Todėl daug kam žmonės labai panašūs į uodus.. Tik daug kas jau pradeda juos vadinti parazitais, nors net uodų išsilavinę žmogučiai taip nevadina, nes uodai užima tvirtą vietą mitybos grandinėje ir be jų ekosistema patirtų nemenką šoką. Daug žuvyčių neturėtų kuo maitintis ir paukščiukai negalėtų smaguriauti minkštais ir su viskuo sutinkančiais uodais, kurių visur ir visada pilna.
Bet ši pasaka apie lėktuvus. O jie gyvena kartais ir angaruose. Kurie gali būti pastatyti tik žmogaus ir iš visokiausių keisčiausių medžiagų. Kartais net iš tos pačios klampios naftos. O kartais iš metalo. Tie žmonės tikri stebukladariai. Kaip ir visi stebukladariai, tie kas išmoksta daryti stebuklus, patampa panašūs į tikrus stebukladarius. Tai yra sulinkę, sukumpę, karpoti ir... Na... Labai labai negražūs, susirūpinę ir susiraukę.. Taip sugalvojo pasakų tėvas.. Aš čia nieko negaliu padaryti.. Na nebent kitoj pasakoj . Taigi lėktuvai yra tokie padarai, kuriuos išimtinai stebuklų pagalba sukūrė žmonės stebukladariai. Jie valgo naftą. Bet tie lėktuvai yra keisti. Jie negali patys nuskristi kur nors į Iraką kur naftą siurbia iš po žemių ir ten pasimaitinti. Naftą jiems būtinai turi atvežti žmonės, kurie vadinasi naftovežiais. Na jie paprastai ne vien naftą veža, bet tai jau kitai pasakai. O už tai kad gauna pavalgyti lėktuvai privalo pakilti į orą ir kur nors ką nors nugabenti. Dažniausiai tai būna kokie nors kroviniai arba kroviniais apsimetantys tie patys žmonės. Būna tokių paradoksų, kad žmonės keliauja lėktuvais tik dėl to, kad tie patys lėktuvai gautų ko valgyti. O lėktuvai yra labai darbštūs padarai. Jeigu pasakyti visišką teisybę, tai darbštūs yra ne visi lėktuvai. Ir net ne visi jų organai yra darbštūs. Dauguma pamanys, kad patys darbščiausi lėktuvų organai yra varikliai, bet tai netiesa. Varikliai yra patys ėdriausi organai. Jie geria naftą ir savo mechanizmų pagalba ją sudeginę išspjauna lauk. Todėl man rodos būtų geriau juos vadinti ugniaspjaudžiais, arba dūmintojais. Bet žmonės ir stebukladariai nuo seno nemėgsta dūmų, nes jie graužia akis. Tik budistai ir induistai mėgsta dūmus, bet tada kai jie sumaišyti su karvės mėšlu ir dar kokiu augalu kuris jų nuomone kvepia. Apie kvapus irgi kitoj pasakoj bus parašyta. Taigi tie lėktuvai labai panašūs į drakonus, tik iš metalo ir valgo naftą, o drakonai tai išvis neaišku ką valgė. Galgi nieko, o gal per trumpai gyveno. Nes toks Adomas, pirmasis iš žmonių niekaip negalėjo sugalvoti drakonams paskirties, jie jam atrodė per daug keisti šiai pasakai. O be paskirties daiktai paprasčiausiai išnyksta. Juos arba mama kur nors paslepia, arba kas nors išmeta į šiukšlinę, arba jie tiesiog būna suėdami kandžių. Drakonus taip pat galėjo suėsti kandys. O po daugelio metų, stebukladariams prisėjo kurti naujus drakonus, būtų jie žinoję kaip neapdairiai pasielgė Adomas tai pastarojo biografijoje būtų dar viena didžiulė nuodėmė. Nuodėmę tiesa irgi sugalvojo stebukladariai, jie tuo žodžiu vadina darbus kurie jiems nepatinka. Pavyzdžiui kai reik sakyti ką galvoji, nes kitaip gali tave pavadinti melagiu. O stebukladariui būti pavadintam melagiui šioje pasakoje yra pats baisiausias dalykas. Jei taip atsitinka, tu praktiškai iš kart arba keliu susitikimų eigoje netenki galios daryti stebuklus.. Nepavydėtina.. Netgi aš nenorėčiau netekti galios stebukladariauti.
Taigi tie lėktuvai dažnai skraido aukštai virš žemės, o juose daugiausiai dirba ne apsirijėliai varikliai, na tiesa jie daugiausiai valgo, bet tokios jų mechanizmo dalys kaip stiuardesės. Jos pluša nuo pakilimo iki nusileidimo, nešiodamos lėktuvo viduriuose patogiai įsitaisiusiems keleiviams visokius užkandžius ir informaciją. Žmonės dar labai mėgsta maitintis informacija. Jiems nesvarbu ar ta informacija yra praktinė ar tik teorinė, ar gera ar bloga, ar džiugi ar bejausmė, jiems vis tiek ji labai skanu. Ir lėktuvais skrendant, labai mažai kas žiūri į žemę, o jai taip patinka kada į ją kas nors pasižiūri. Kai neskraido tai dar rečiau žiūri į ją žmonės. Todėl žemė labai myli lėktuvus, nes ten būna bent trys ar keturi kurie visada pasižiūri į ją pro tokius skaidrius apskritimus lėktuvo pilve. O būna kad ir kokia stiuardesė nedirba įprasto darbo ir tik stovi prie vieno iš tokių skaidrių apskritimų, žiūri žemyn ir dūsauja. Tokia dažniausiai būna įsimylėjusi, bet tai nutinka gana retai. Bet užtai labai labai visiems gražu, nieks net nepyksta ant tokios nedirbančios stiuardesės, nes visiems labai patinka žiūrėti į įsimylėjusius žmones, nes tada visi prisimena kaip jie buvo įsimylėję, o tie kas myli, tai iškart linki jai amžinos meilės. O lėktuvas kuris skraidina tokią laimę yra pats laimingiausias lėktuvas visoje pasakoje. Po tokio skrydžio jis gali būti, kad ir amžiams pastatytas į kapitalinio remonto angarą, jam jau vis tiek, jis daugiau nieko nebenori. Jis dabar penkiolika tūkstančių metų gali gyventi vien prisiminimais apie įsimylėjusį žmogų kurį skraidino virš žemės, o pastarasis žvelgė į ją ir žemė labai džiaugėsi, net medžiai apačioje ryškiau žaliavo ir jūra bangavo skaidriau.
Bet kaip sakiau anksčiau, taip nutinka gan retai. O lėktuvams dažnai tenka skristi virš debesų paklotės, pro kurią niekam nesimato žemės. Matosi tada tik debesys, būna naktis, juos apšviečia mėnulio pilnatis, kur nors toli nuo mėnesio spindi žvaigždės, bet tik didelės. Nes kitų per mėnulio liejamą šviesą nebesimato. O tie debesys atrodo kaip dykumos, nors nesu niekad matęs dykumos, bet dievaž jie kaip tik taip ir atrodo, bet dar banguoja tarsi jūra, po truputį keičia savo formas ir atrodo labai artimi, tik visai nenori jų pasiekti, nes jie dažnai ir taip būna per arti, nors pirštu kabink.
Lėktuvai didžiąją laiko dalį praleidžia ant žemės, jais labai rūpinasi visi, juos plauna, dažo, maitina ir dar ką nors malonaus daro, bet visko nesusakysi. Bet ten kur jie gyvena nebūna nei medelių anei gėlių, nebent koks žvirblis netyčia užklysta ar kokia varna. Bet šie šaiposi iš didelio ir sunkaus lėktuvo, kuris savo noru negali pakilti ir nusileisti. Todėl lėktuvai nemėgsta varnų ir žvirblių. Ir kitų paukščių taip pat nemėgsta, jeigu sutinka kokį skrisdami tai iš kart suvalgo, nepalikdami sveiko jokio kaulelio. Žemė už tai ant jų nepyksta, jai labai patinka kada į ją žiūri žmonės.
Kada žiūri į žemę iš lėktuvo, tai ji atrodo visai kitokia. Ant tiek kitokia, kad net sunku parašyti. Tu tada gali pamatyti daug daug kalnų, kaip jie visi susikibę vienas su kitu ir tvirtai laikosi prieš vėjus ir liūtis. Kaip saulė kepina jų įtemptas nugaras, nesvarbu ar jos iš molio, smėlio ar juodos uolos. Matai kaip rangosi upės, kiek daug daug vingių jos padaro ir kaip aplinkui jas auga miškai, o jos nepaliaujamai teka visose savo vietose ir vingiuotose ir tiesiose. Upės būna rudos, geltonos, mėlynos, žalios, juodos ir degančios. Dega jos trim atvejais, kai teka saulė, kai leidžiasi. Pastarasis upių degimas man patinka labiausiai, tada daug žmonių žiūri susimastę arba kažko ilgėdamiesi, dažnai to jausmo kurį visi vadina meile. O meilė taip pat labai ilgisi žmonių tik žmonės pamiršo meilės kalbą ir nebesupranta jos sakinių, o didelė dalis ir žodžių nebesupranta. Bet ilgisi vis tiek labai tokiais degančiais upingais vakarais. O trečias degimo variantas būna, kai žmonės pripila daug naftos į upes ir jos tada užsidega. Taip būna retai ir reginys taip pat gražus, tik medžių labai gaila ir labai neskaniai tada kvepia viskas. Nors tokia upė ir prieš gaisrą labai neskani būna ir nekvepia, ir joje negyvena žuvys ir antys. O žmonės tą naftą pila į upes todėl, kad daugiau nėra jos kur pilti. Naftos būna visokių rūšių, vieną valgo lėktuvai, kitą valgo žmonės. Tiesa ją iš pradžių užburia burtininkai, o tik po to jau valgo žmonės. Dar burtininkai gali užburti naftą kad ji pavirstų pagaliuku arba plaukų segtų, ar net kailiniais. Tokią naftą labai visi mėgsta, ypač jeigu ji būna paverčiama kokiu nors kompiuteriniu žaidimu ar meniniu filmu. Kompiuterinis žaidimas tai tokia pasaka, tik ji būna sukurta tam, kad daug žmonių negalvotų apie šią pasaką ir ilgai būtų toje sugalvotoje dar vienoje pasakoje. Taip mūsų pasakoje randasi kitos pasakos, jų dabar yra labai daug. Ir žmonės susimaišo tarp tų pasakų ir pradeda nebeatskirti kurioje jie patys yra pasakojami.
Lėktuvai tokių problemų neturi, jiems nerūpi pasakos. Jiems terūpi bent kartą per savo gyvenimą paskraidinti nors vieną įsimylėjėlę arba įsimylėjėlį, nes šioje pasakoje žmonės yra vyrai ir kiti vadinami moterys. Moterys paprastai įsimyli vyrus, o vyrai moteris. Dažniausiai jie įsimyli vienas kitą. Tai vadinama abipuse meile. Va tokią pamačius lėktuvui iškyla rimtas pavojus nukristi. Nors jam tai visai nepavojinga, jis tiesiog pasidaugintų į daug mažesnių detalių ir gyventų toliau kur nors kalno papėdėje, kalbėdamasis su vėju ir nematytom žolelėm bei medžiais. Tiesa jis žinotų, kad meilės daugiau turbūt nepamatys, bet jis juk ją jau būtų matęs. Todėl jam nieks neleidžia kristi. Nors dažnai jis tokiu momentu pradeda kūkčioti vienu ar dviem varikliais, bet jo valdovai - pilotai duoda jam daugiau naftos ir jis nori nenori turi ją suvalgyti.
Tiesa dar nespėjau pasakyti, kad šita pasaka neturi pabaigos, nežinau kodėl ją tokią sugalvojo ir koks viso to tikslas, bet kaip pas mus sakoma, tokia buvo pasakų Tėvo valia...

11 24, 2007, 8:20