Aš viel palauksio tāvės pri takēlė,
Nulaužės balta potelė šakēlė.
To baise daug rokousys. Aš tyliesio
Ė vuožuosio: no kor aš tavi diesio?

Juk nepaduoro tėik lazankė trintė -
Laiks būtom sāva meilė numarintė.
Sakysio - galiau tūsintėis bikuokio uoro,
Bet trieti kārta žanytėis nenuoro!

Žėnau, ka tujau po naktėis pėrmuosės
Užginsi eit pri Bāšės ė pri Zuosės.
Po mienesė pradiesi šieri šiauštė
Ė nu pat ryta mona spronda griaužtė.

Bet kol neklause - nieka nesakysio.
Da kārta i sosieda krūmus lysio -
Nulaušio balta potelė šakēlė
Ė daile lauksio tāvės pri takēlė...