Ne sielvartaut

Nesielvartaut,
Ne guostis,
Ne verkšlent
Į žemę atėjau
Per pliką šaltį.
Ne mirti pasirengus,
O gyvent
Ir gal išpirkti
Kažkieno tai kaltę.
Todėl, prašau,
Man išmaldos
Nereikia.
Nereikia guosti,
Juo labiau gailėti.
Kol žemėj šėlsta
Aitvarai,
Kol žemėn sminga
Skausmo ietys,
Mylėk mane
Ir buvimu šalia
Apglėbki mano
Rudeninę gėlą,
O vieną kartą
Imk ir patikėk,
Jog rankose laikai
Tik trapią gėlę.
Bet tik neguosk
Ir negailėk manęs.
Aš atėjau ne mirti,
O gyventi.
Tada, kai vėjas
Draskė langines,
O žemė savo kūnu
Glaudė šaltį,
Aš atėjau ne guostis,
Ne verkšlent.
Prakalbint  atėjau
Negyvą gruodą
Ir begalinės meilės
Pasisemt,
Kad nesužvarbčiau
Ant tuščių aruodų.
Egmilė

2007-12-13 07:33:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-12-13 10:40:03

Labai... Ką ir sakyti - juk Jūs mano mėgstamiausia autorė...

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-12-13 10:10:44

Stiprus įsitikinimas žinant, ko nori. Labai gerai.

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2007-12-13 09:44:41

Prasmingai ir gražiai išsakyta. Labai patiko.
Ačiū.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2007-12-13 08:48:23

Tikrai,kartais perdaug verkšlenam...
Geras kūrinėlis,lengvas.