Baltai juodais klavišais slenka
Praėjusių dienų šešėliai,
Vaivorykštės koliažas lenkias
Vaikystėj dovanotai gėlei.
Pernykščiai batai ilsis spintoj,
Trumpa suknelė verkia tyliai,
O gatvėj nedega žibintai,
Taurėn gimtadienių nepylėm.
Jau protas pasakas pamiršta,
O kambarys per ankštas tampa,
Išbrist iš ryto skuba pirštai
Ir apskaičiuoti laipsnius kampo.
Spalvoti nyksta personažai,
Flomasteriai paišyt nustoja,
Pasąmonė tapys peizažą –
Mes lauksim, kol užgims rytojus.