Mam, paprašyki daug galinčio Dievo,
kad dangaus pakraščiuos  stiklo snaigėm spalvotom iškristų
ir vaikai sau  kalėdinį sapną margu guašu išgodotų  –
juk  jos baltos, ak baltos nuo kankinio bąlančio Kristaus,
atleidimo neprašančio, burto spalva pažymėto,
nulašėjus laukimais ant vaikiško kūno nuslysta
sniego norai, neatrasto grožio stebuklais byloją.
Mam, nekalbinto ryto paniekinti niekas nedrįsta,
nes taip sninga,
              taip balta,
                        taip dieviška tai, kas kartojas...