Po valandos verkimo, kuris ir man labai graudžiai skambėjo, prisiverčiau atsikelti. Galvą skaudėjo nežmoniškai, nes buvo guzas, užčiuopiau jį savo negrubiais judesiais. Susiradau savo drabužius, bet kam man jų, juk jie visi suplėšyti. Nuėjau prie to susmirdusio apgaviko spintos, susiradau marškinėlius trumpomis rankovėmis (melsvos spalvos), džinsus, kurie buvo krepšyje, tikriausiai maži jam, nes man tiko kuo puikiausiai, dar pasigriebiau raudonos spalvos džemperį ilgomis rankovėmis. Buvau apsirengusi. Bijojau liūdėti ir lieti savo liūdesį. Žinojau, kad jei liūdėsiu, bus dar sunkiau. Aš tai žinau, aš gyvenau... Viskas sugriuvo... Aš tai jaučiau... Susiradau savo kuprinę, kurią buvau pasiėmusi iš namų, trumpam dar prisėdau ant lovos. Užsikniaubiau rankomis galvą ir... Paskutinį kartą gyvenime verkiau. Prisiekiau sau tai. Tuomet pakilau nuo lovos, apžvelgiau visą kambarį ir pradėjau viską daužyti, viską, kas tik pasitaikė man po ranka. Veidrodį, kurio dabar labai nekenčiau, nes jame nebebuvau ta pati mergytė kaip prieš tai, indus, kuriuos tik radau, jo magnetolą paleidau į sieną, išmėčiau rūbus, išvarčiau kėdes, stalus, batus išmėčiau po vieną per balkoną, išmušiau langą... Vaizdas buvo kaip po karo, bet to dar maža jam už tai, ką patyriau aš!!! Mano širdyje buvo daug didesnis šiukšlynas nei tas, kuris buvo jo bute. Pasiėmusi iš šaldytuvo viską, ką mėgau valgyti (radau du pokelius sausainių), užtrenkiau duris, palikdama raktą vidinėje pusėje, ir išėjau.
Grįžau atgal į gatvę.