Kažkoks paniuręs, užsirūstinęs dangus,
Gal žemėj nesuradęs vietos, gal ramybės,
Keliauja per pasaulį vienišas žmogus,
Nejausdamas po kojom vieškelio grubaus galybės.

Jį veda rudenio žili, pliki takai,
Lietus jį prausia, saulė išdžiovina.
Matyt, ne patys maloniausi jam laikai,
Tik praeities prisiminimai vis gaivina.

Sustos prie klevo seno, parymos,
Nužvelgs arimus, susimastęs atsidūsta,
Prie pirkios senų bočių padūmos,
Klėtelėj varganoj nugriuvęs jis užsnūsta.

Ir veržias sapnas į laukus tartum giesmė,
Sušildęs pakeleivį savo tyru miegu.
Ir liejas iš širdies gyva, tyra versmė,
Padengdama pasaulį gal migla, o gal ir sniegu...