Pirmas egzistencinis klausimas, su kuriuo Bembis susidūrė įstojęs į Universitetą, buvo meilės gamtai  klausimas. Bembis niekada nemylėjo gamtos ir nesuprato, ką tai reiškia – mylėti gamtą.  Kai aplinkui apie tai tik ir buvo šnekama, Bembis įsitempęs žiūrėdavo į medžio lapus ir bandydavo suprasti, ką reiškia mylėti medžio lapus, kaip juos mylėti.

Ką ten kaime, galima sakyti, jog Bembis brendo gūdžioje miškų apsuptyje. Atsigręžęs jis tai vadina gyvenimu gyvenimo rezervacijoje, kur už horizonto visada laukia naujas, išsvajotas, išsapnuotas pasaulis. Bembiui visada regėdavosi jo laukiančios ištiestos gyvenimo už horizonto rankos. Gyvenimo rezervacijoje gyvenimas visada yra kaip potencija, kaip galimybė, kaip svajonė, bet niekada pats gyvenimas, nors tiesą sakant, vaikystėje Bembis jokios egzistencinės stokos nepatyrė: jis augo naktimis gūdžiai šlamančių medžių apsuptyje, klausėsi lietaus muzikos, jį glostė ankstyvos saulės spinduliai, o jo džiaugsmas – tai surastų uogų ir grybų džiaugsmas, lakstymas ir taškymasis balose. Kartais jį aplankydavo  įvairios dievybės arba jis patekdavo į kitus slėpiningus pasaulius.

Vienas mėgstamiausių Bembio užsiėmimų vaikystėje buvo kelionės į pilį. Tik pilyje jis atsigerdavo grožio, nes tai buvo ne kas kita kaip trykštantis grožio šaltinis. Kelias į pilį vesdavo per mišką, tačiau Bembis augo, ir kelią į pilį rasti būdavo vis sunkiau, vis sunkiau būdavo pilyje išbūti, tarsi pilis būtų norėjusi jį išstūmti, išverkti iš akies kaip svetimkūnį, išspauti iš burnos kaip nemalonaus  skonio maisto gabalėlį. Atėjo laikas ir Bembis pamiršo kelią į pilį, ir net pilies prisiminimą.

Pilies prisiminimas Bembį aplankė po daug metų, ir Bembis tai priėmė kaip dovaną. Bet pilies prisiminimas sykiu ir apkartino Bembio gyvenimą: jis jautėsi taip, lyg visas jo gyvenimo uždavimys būtų nukeliauti į pilį. Bembis suvokė, jog pilis egzistuoja vientisame laike, į tu ir aš, aš ir kitas, subjektas ir objektas, tavo ir mano neperskeltame pasaulyje, pasaulyje, kuriame galbūt dar nėra žodžių, nes žodžiai suskaldo pasaulį, yra išskiriama visuma ir jos dalys.  Ko gero, čia galioja pats paprasčiausias dėsnis: gamta nemėgsta tuštumos. Tokios aplinkos, kokia buvo Bembio, sėklų visiškai užteko, jog tarsi savaime Bembio sieloje išaugtų, jei ne patys pasauliai, tai jų nuojautos.

Kartais būdavo taip kažką įsigalvoja, jog visas drebėti pradėda. Tarsi perlietas elektros srovės išsigandęs šokdavo į čia. Taip Bembis ir gyveno: keliaudamas iš vieno pasaulio į kitą. Dreifuodamas. Žinoma, taip gyvendamas šalia neįtikėtino naivumo jis tapo ir neįtikėtinai gudrus:  išmoko apsimetinėti, apgaudinėti, slėptis bei slėpti. Visiškai kaip ir priklausytų Bembiui, gamtos vaikui, kuriam išlikimo instinktas nėra svetimas.

Meilės gamtai klausimas Bembiui buvo neįveikiama mįslė. Jis net sakydavo: „Jei aš apsikabinu šunį ir miegu su juo vienoj būdoj, tai ar čia ne gamtos meilė, nors taip ir nesakau?“. Tačiau aplinkiniai, žiūrėdami į Bembį, tik meiliai ir gudriai primerkę akutes, šypsojosi.  Jie žavėjosi Bembiu, bet jam nuo to nebuvo lengviau. Pamažu Bembis pradėjo suprasti, ką žmonės turi omeny sakydami „meilė gamtai“, ogi nei gamtos, nei meilės jie omeny neturi. Paprasčiausiai jiems tai yra gražu ir galbūt taip reikia sakyti. Ir gali būti, jog tas nieko nereiškiantis žmonių posakis, kaip ir ritualai, iš tiesų išreiškia kažin kokį slaptą jų ilgesį.

Meilė gamtai daugių daugiausia reiškia malonų prasiblaškymą gamtoje, tam tikros rūšies pramogą. Gali būti, jog šis posakis padeda nuvyti slaptą gėdą ir kaltę, todėl tiek daug ir yra kalbama apie gamtos meilę, ypač analizuojant literatūros kūrinius. Tačiau Bembis greitai susivokė, jog tam, kaip jis jaučia, kuo puikiausiai galima pritaikyti sąvoką „meilė gamtai“. Ir jis truputį nusiminė ir net truputį nusivylė. Tai, ką Bembis jautė ir patyrė visa širdimi ir kūnu, kas jam buvo realybė, kitiems tebuvo žodžiai, idėjos, koncepcijos. Dėl šito ilgą laiką nesuprasto neatitikimo, jis patyrė daugybę konfliktų. Bet paskui apsiprato.

Briedžiukas nebūtų briedžiukas, jei nestriksėtų toliau, godžiai ir įkyriai stebėdamas pasaulį. Jame buvo tiek daug naujų dalykų ir Bembis turėjo tiek daug jame išmokti, o jo gyvenimo filosofija ir burtažodžiu tapo „pirmas kartas“. Nes daugybę dalykų jis patyrė pirmą kartą. Žinoma, tai reiškė ne tik susižavėjimą ir skaidrią nuostabą, bet ir susierzinimą bei daugybę nesėkmių. Jis atidžiai stebėjo žmones, kaip jie valgo, rengiasi, kalba, prausiasi, per laiką sukaupė vadinamąjį optimalų kiekį informacijos, kuris reikalingas bendraujant su žmonėmis. Tačiau vis tiek dažnai prašaudavo pro šalį, apsijuokdavo, nesuprasdavo anekdotų. Visada būdavo rimtas ir kažką įtemptai mąstydavo (matyt, ieškodavo prasmės). Bembiui trūko spontaniškumo, nes jo sąmonėje nuolat vyko repeticijos. Ištarti žodžiai ar veiksmai pasaulį pasiekdavo nublankę, netekę pirmykštės jėgos.

Meilės gamtai klausimą Bembis išnarpliojo gana greitai, tačiau kitaip buvo su prasmės klausimu. Tas jį buvo pradėjęs kamuoti ankstyvosios paauglystės periodu ir jis niekaip negalėjo išaugti iš tų paaugliškų rūbelių. Jie jau buvo abiturientai ir rašė vienas kitiems atsisveikinimo raštelius, pilnus visokių gražbylysčių, kurių niekas nebeprisimena, tačiau  vienas raštelis buvo tolygus strėlei paleistai iš įtempto lanko, ji liko stirksoti Bembio širdyje: „Bembi, atsiversk vaikišką knygelę ir pabandyk ten neieškoti prasmės“. Bembį tie žodžiai nuginklavo, paliko visiškai nuogą, jis negalėjo nuo jų bėgti ir pasislėpti, išsiginti jų, nes tai buvo absoliuti tiesa. Jis jautėsi taip, lyg jį būtų kas iššifravęs, atskleidęs jo slaptą būties kodą, permatęs jį kiaurai. Perskaitęs tą laiškelį, jis išraudo kaip virtas vėžys ir nėrė iš klasės lauk.

Universitete jį kankino gūdūs beprasmybės priepuoliai. Priepuolio viršūnėje jis turėdavo bėgti, bėgti labai greitai, kiek tik neša kojos, bėgti per visą naktį, per visą miestą. O kartais, nebepakeldamas beprasmybės naštos, jis net puldavo kokiam sektantui į glėbį (tie tokių tik ir laukia). Tačiau jis išsivaduodavo iš jų atsakymus skelbiančio glėbio ir toliau klajodavo po miestą vienišas ir niekam nereikalingas. Kartais bandydavo surasti meilę. Bet pabandyk surasti meilę, kai tau ant galvos užmestas tinklas, ir tu bevildiškai bandai prasibrauti pro supratimo skylutę.

Pažinti pasaulį jis galėjo tik klysdamas, patirdamas aklaviečių siaubą ir sunkų kelią atgal, nirdamas į nevilties srutų duobę. Jis privalėjo šokti, šokti pats iš savęs, šokti be perstojo, šokti daugybę metų ir būti vis toks pat alkanas prasmės. Jo niekas negalėjo pasigailėti, niekas jam negalėjo padėti, pamaitinti ar pakviesti į saugią nerštavietę, pailsėti ramybe alsuojančiame užutekyje. Bembis turėjo pereiti savo pragarą.  Pragaras buvo toks, jog kartais jis pasiimdavo medžioklinį peilį ir visą naktį gulėdavo šalia traukinio bėgių, susirasdavo kokią savo vietelę ant viaduko atbrailos ir ilgai stebėdavo pravažiuojančias mašinas. Bet ėjo laikas: ir viena marška po kitos slinko nuo jo akių, atidengdama vis kitą tikrovės matmenį, suvokimas po suvokimo lengvino jo padėtį. Ir tam nebuvo jokio galo, ir tam nėra jokios pabaigos.

Tas pasaulis, kurį Bembis įsivaizdavo laukiantį jo ištiestomis rankomis, atsivadėjęs iš visų jėgų trenkė per veidą. Bet briedžiukas nesuprato. Bembis sapnavo pasaulį, laukiantį jo ištiestomis rankomis, pasaulį, kuris jį apkabina ir priglaudžia. Jis sapnavo taip stipriai, jog net nepajuto smūgio.

Pirmoji greitoji pagalba Bembiui buvo suteikta per filosofijos kursą:  Bembis suvokė, kad žmonės į pasaulį žvelgia dvejopai – dažniausiai praktišku, naudos ieškančiu žvilgsniu, ir kad yra kitas žvilgsnis, tarsi pakylantis virš praktinių reikšmių lauko, tam tikras patiriamas iškritimas iš šio pasaulio. Kad filosofas gyvena įprastinį gyvenimą, tik kartais ima ir „iškrenta“ iš šio pasaulio. Bembis nelaikė savęs filosofu, bet iš pasaulio iškrisdavo, ir tiek. Neaišku, kaip ir kodėl, bet ta paprasta informacija jam padėjo: gali būti, jog pamažu jis pradėjo „suprasti pasaulį“. Matyt, jis įsivaizdavo, kad visi gyvena tokiame pat pasaulyje kaip jo. Tačiau teigiamas poslinkis įvyko kur kas vėliau.

Saulės spinduliai į sielą sunkiose prasmės paieškose įspindo, kai jis pagaliau suvokė, jog prasmę jis interpretuoja daiktiškai. Matyt, Bembis įsivaizdavo, jog prasmę jis turi kažkaip pričiupti, nutverti kaip spurdančią žuvį, slystančią iš rankų, atkasti iš žemės kaip auksinę monetą, rasti kaip penkiasdešimt litų nenešiojamo švarko kišenėje ar pamatyti kaip mylimojo  koją, kyšančią iš patalų ar kaip laputės purią uodegą, švytruojančią po nosimi.

Dabar briedžiukas gal ir galėtų vartyti vaikišką knygą, neieškodamas ten prasmės, nes jis žino, knygos vartymas jau savaime yra prasmė.