Vieną kartą du draugai nusprendė pasipuošti Kalėdoms eglutę. Pasiėmė vienas kirvuką, kitas „fuksą“ (toks pjūklas su viena rankena) ir išvažiavo automobiliu į mišką. Pakeliui užsuko į turgų ir nupirko šimtą kopūstų galvų, kuriomis tikėjosi paslėpsią mašinoje eglutę, kad blogi dėdės nerastų, jei tikrins automobilį. Sudėjo kopūstus į bagažinę kiek tilpo, o likusius ant galinės sėdynės. Ir išmovė į mišką.
Apsistojo miško aikštelėje ir iškrovė iš bagažinės kopūstus. Po to susirado sausuolį pagalį maždaug bagažinės pločio ilgumo ir pabandė įdėti į vidų. Bet pagalys buvo dar gerokai per ilgas. Tada vienas įbrėžė peiliuku žymę, kurioj vietoj reiktų pjauti, o kitas „fuksu“ nurėžė perviršį, tai yra galą.
Vėl pabandė įdėti į bagažinę. Dabar tiko kuo puikiausiai. Tada, pasiėmę trafaretą, išėjo abu ieškoti tokio dydžio eglutės, be to eglutė turėjo būti labai graži, su daugybe į viršų išlenktų šakų ir jaunais, ryškiai žaliais ir aštriais spygliais, tokiais aštriais, tokiais masinančiais, kad norėtųsi įsidurti.
Na, o oras buvo toks kaip visada prieš Kalėdas, lietuviškas: truputį lynojo, gal net labiau dulksnojo, negu lynojo, tropikų gyventojams būtų sunku paaiškinti žodžio dulksnojo reikšmę, ten kitaip lyja, bet mums lietuviams visos lietaus formos ir būsenos yra labai gerai žinomos todėl, kad lietus myli Lietuvą, kaip jokią kitą šalį pasaulyje, šia prasme mums pasisekė.
Taigi... a, dulksnojo, ne, jie išėjo ieškoti eglutės. Ieškojo ieškojo, bet sunku buvo rasti tokią, kuri atitiktų visus reikalavimus, tai to, tai ano trūko. Kiekvieną eglutę jie drauge apžiūrėdavo, aptardavo ir nutardavo, kad reikia toliau ieškoti. Galų gale, jau toli nuėję rado jauną, puikią, tiesiog žėrinčią žaliais, ryškiais spygliais eglę. Ir šakos buvo iškilios, tarsi mergaitė darytų reveransą, atrodė kaip gyva. Ji ir buvo gyva, tiesiog siūlyte siūlėsi jiems pati.
Nieko kito ir nebeliko draugams daryti, kaip tik atsargiai, nenulaužiant šakų, ją nupjauti. O spyglių aštrumas! Ne kartą eglė šelmiškai juos pakuteno, kol anie matavosi su trafaretu aukštį, kol genėjo smulkiąsias šakeles, kol pagaliau pjovė.
Aptvarkę eglę ir aprišę laikraščiais ir šniūrais, kuriuos tam reikalui buvo pasiėmę iš namų, nusinešė ligi mašinos. Ten patalpino eglutę į bagažinę, kaip ir buvo sumąstę, ir apdėjo ją kopūstų galvomis. Pamatė, kad lieka dar nemažai kopūstų galvų, tai nusprendė jas palikti miške, kad žvėreliai turėtų kuo maitintis per žiemą.
Laimingai grįžo namo ir niekas jų nestabdė ir netikrino, bet jeigu būtų pabandę taip nepasiruošę eglę kirsti, garantuotai būtų kas nors prisikabinęs, tokia jau yra gyvenimo santvarka.
Kopūstų vis tik buvo labai daug dar, tad nutarė didesnę dalį atiduoti kaimynei iš pirmo aukšto, kuri ant jų nepyko. Ta labai apsidžiaugė tokiu netikėtu derliumi savo namuose ir atidavė vaikinams butelį raudono vyno, kurį gavo, kai prižiūrėjo kaimynų mergaitę, kai mergaitės mama turėjo skubiai gimdyti sesutę, be to, vyno ji vis tiek negalėjo gerti, nes jis buvo saldus, o ji sirgo cukriniu diabetu. Žodžiu, įvyko natūriniai mainai.
Likusius kopūstus parsinešė namo, sudėjo kambario kampe ant grindų ir į tarpą įsmeigė eglę. Bet kažkodėl ji nenorėjo stovėti tiesiai, vis pasvirdavo į vieną, ar kitą šoną taip, lyg stovėtų laisvai. Jie pabandė dar kelis kartus, o kai vis tiek nepavyko priversti jos stovėti ramiai, nusprendė, kad taip net ir gražiau, tokia neparadinė, neiškilminga stovėsena, atsipalaidavusi, atsipūtusi, betarpiška tokia ta mūsų eglė, taip jiems pasirodė.
Tada ėmė ją puošti. Žaislų bičiuliai neturėjo, juos atstojo cigaretės ir vatos gniužulai, kai kurie, beje, buvo kruvini, tad papuošimai nebuvo vienspalviai, o ant viršūnės užmovė švirkštą. Dabar eglė buvo graži, kaip nuotaka po pirmos nakties su naktiniais marškiniais, kurie vietomis buvo sukruvinti.
Kiek paspoksoję, vaikinai suprato, kad ilgai nedera taip dėbsoti į pusnuogę merginą, ji gal varžosi, patekusi į vyrišką draugiją neapsirengusi, tad nusigręžė nuo jos, išgėrė savo vyną ir surūkė paskutinę dar likusią cigaretę. Po to atsigulė į lovą miegoti.
Naktį juos aplankė Kalėdų Senelis ir paliko dovanų vienam kirvuką, kitam „fuksą“.