Ėjom prie šulinio atsigerti;
tu iš vienos pusės,
aš iš kitos.
Dar nežinojom,
išdžiūvo versmė dugne;
dar nežinojom,
gelmėj – dykuma.
Kai pasilenkėm ties rentiniu
vandens pasisemti,
smėlis negyvas
užžėrė akis,
užpustė ausis.
– Ką veikei tada –
aš neregėjau?
– Gal šaukei mane –
aš negirdėjau?
– Kiek laiko praėjo;
ar girdžiu dabar,
ar praregėjau?
Nors nieks nepasiketė –
gal tiktai spalvos,
gal tik pamiršom
kur ėjom,
ko siekėm?
Nieko neatsitiko –
tik šulinys išdžiūvo,
tik mes
nesusitikom.