Vis dar
gyvenu sekundėm tylos
tarp širdies dūžių
lietaus vertikalėmis
susipynusiom su pulso gijom
ir retais gomurio susirakinimais
einant prieš vėją

Vakarais tebekloju lovas mintims
nagus nukarpau
nepamirštamoms išeiginėms be ryšio
sušukuoju, paglostau, suvystau
ir
dusinu dusinu dusinu
pagalve
kol rankas ištiesia
su nykščiais tvirtai
viršun išsišovusiais

Vis dar
gyvenu nutarkuotom pirštų pagalvėlėm
išluptom akim
ausimis užakusiom –
taip geriau
nematyt negirdėti ir nejust
lėliuke kabėt nuo palangės
jokios rizikos
iki pavasario