Pasistatė kaimynas Antanas tvorą. Sako – nuo garso saugotis, nes labai jau dažnai į namus ateinąs. Ir aš išsigandau, pasakiau pačiutei ir išėjau pasiėmęs šautuvą miegot į šuns būdą, kad namus apsaugočiau.
  Tik naktį girdžiu – verkia mano žmona, kad aš pradingau. Tad ir sakau aš jai: „Aš čia, brangioji“. O ji man tik kaulą numetė.
  Kitą rytą, sugraužęs kaulą, pamačiau, kad į mano namus eina daug žmonių. Vieni su mikrofonais, kiti su kamerom, o treti – tik taip žioplai paspoksot. O dėmesio vidury – mano žmona. Pasakoja visiems, kad dingo vyras. O aš ir vėl: „Aš juk čia...“. Tik išgirdau atsakymą: „Tylos, šunie“. Tad nekreipdamas dėmesio nuėjau miegot.
  Rytojus buvo šeštadienis. Tad paėmiau iš paštininko laikraštį ir atnešiau prie durų. Pabeldžiau porą kartų, bet niekas natsako, tad pats nusprendžiau paskaityti, kas ten rašoma. Ogi žiū – pirmam puslpapy mano nuotrauka... Rašo – dingo neištikimas vyras, bet žmona taip jį mylinti, kad nori jį susigrąžint. Bet ką, aš neištikimas – juk kaimyno žmona – ne nuodemė. Bet net nespėjau toliau paskaityt, nes atėjo maniškė žmonelė. Ir pasakiau jai: „Mieloji, kodėl tu manęs ieškai? Aš juk čia?“. Bet pačia piktai pasakė: „Tylėk, Rudi“. Bet aš juk ne Rudis... Aš – jos vyras. Nejau nieks neskiria žmogaus nuo šuns? Atrodo, ne...
Kita diena praėjo kaip ir visos. Ir vėl – žmonės su mikrofonais, visas namas laidais apkarsytas ir maniškė juodais drabužiais, mat aš jau miręs, verkia į kamerą dėl savo vyro Jono. O vienas žurnalistas tik pliurpia – vyksta didžiausiso paieškos ieškant mano kūno. O kitas nelabasis sako – įsteigtas specialus fondas surinkti pajamas numirusiojo karstui. Ir trečias prisideda – pasirodo, aš buvau ne tik neištikimas, bet dar girtuoklis ir ištvirkęs nepraustaburnis. Mat ko tie velniai žurnalistai pridirba.
Ilgai taip viskas tęsės, kol pagaliau atėjo vienas pyplys ir ištarė: „Aš esu tas dingęs Jonas“. Tad pasižiūri visi tyrėjai į gimimo liudijimą, žiūri, pieštuku užrašyta Jonas, o ir gimimo data ta pati. Ir dar be to gan gražiai nusplavintas popierukas su milžiniškom raidėm „GIMIMO LIUDIJIMAS“, tad ir pasakė tie eksperktai – čia tas tikrasis Jonas. O mano žmonelė, gal nuo ašarų nieko nematanti, gal dar kas nors puolė tam trimečiui į glėbį ir sušuko „Jonai“. Tad nė iš šio, nė iš to atsiradęs kažkoks Jonas tapo mano žmonos vyru. O žurnalistai tik klausia – ką gi jūs veikėt taip ilgai? O jaunasis mano įpėdinis ir sako: „Mhm... Kaip čia chm... hmm naaa... amm chmm, ką čia mhm pasakius...“. Tad ir parašė žurnalistai – Joną teroristai buvo pagrobę... Tad visa Lietuva jau nuo trečiadienio žinojo – po gimtąją lietuvių žemę slankioja teroristai. Ir kiekviena šeima jau nuo ketvirtadienio turėjo bent po vieną šautuvą.
Ir žiūriu – ir kaimynas Antanas turi, ir tas trijų metų pyplis gavo. Tad šito man buvo jau gana – išsiropščiau iš būdos, atėjau su šautuvu, išspyriau duris ir surikau: „Na, viskas, apsimetėli, tavo laikas jau baigės. Aš, tikrasis šių namų šeimininkas, atėjau apginti savos tvirtovės“. Tik žiūriu – ateina tas pyplys su auksu žibančiom akim ir sako: „tėti...“. Nors aš ne jo tėtis, bet suveikė mano jausmai ir, priglaudžiau tą pyplį prie krūtinės ir vadinu sūnum. O ir pačiutė atėjo, išsižiojo iš nuostabos ir sako: „ vajėtus, du Jonai...“. Ir puolė prie mano tvirtos gan šuniškos krūtinės.
Tad taip ir viskas gerai ir baigės, neskaitant visuotinio sąmyšio dėl teroristų ir amžiais išlikusios šlovės apie mane...