Žmogau!
Tu atėjai pro šias duris!
Ar žinai, kad jos visuomet
Tik yra varstomos
Ir į tas girgždančias duris ant vyrių
Yra daug panašių įėjimų,
Jei tavo siela prašliaužė,
Pabūdama bet kokiu pavidalu
Pro tuos geležinius metus...
Ar pasiruošei, žmogau?
Prieš tave labirintas.
Rinkis! Bet kurį urvą...
Arba gimsi dar ir dar,
Ar pradėsi mokytis kosminių tiesų,
Ar Žemelėje pabūsi
Marse –
Veneroj –
Urane –
Ar dar ir už Saulės ribų!?
Tu – tik kosminė dulkytė!.. O gimimas tavo!
Pranašauja tos tautos likimą.
Sensti ir miršti.
Tavo mintys iškeliavo
Į metraštininko knygą.
Tas minčių kamuolėlis
It žvaigždė
Viršum mūsų.
Spindulėlis jo Žemelėn pasiųstas.
Ir iš kur mes kilę?..