Florestanas vagia sviestą. Galima sakyti, vagia pats iš savęs. Aš paslepiu, o jis susiranda ir suvalgo. Valgo be saiko, nes labai jam tas daiktas patinka. Sviestas jam patinka ne tik su duona. Jis kabina jį šaukštu ir valgo su pienu, sausainiais, su medum ir lašiniais, su viskuo, kas valgoma. Jam viskas skanu tik su sviestu. Sako norįs burnoje jausti sviesto skonį, todėl ir perkąs jo daug, kad netrūktų. Aš nebespėju  slėpti, kad tiek daug nevalgytų, o jis vis nusiperka naują pakelį arba – kas man labiausiai apmaudu – susiranda mano paslėptąjį, pavagia jį ir  suvalgo.

Dažniausiai Florestanas vagia ne visą paslėptą sviestą – tik dalį. Likučio kraštelius sulygina ir padeda vėl į mano slėptuvę. Tai pastebėjau tik tada, kai slėptuvėje  radau vos įžiūrimą likutį. Puikiai prisimenu, kokį gabalą paslėpiau,  nė gramo pati nesuvartojau, o radau – tik žvirbliui nuo bado apsiginti. Pradėjau dažniau keisti slėptuvės vietą, bet Florestanas netrunka  surasti savo sviestą ir man nematant jį išvagia.

Man labai neramu.

Neramu, nes vieną gražią dieną Florestanas gali susirgti cukralige. Gydytoja  taip ir  pasakė – laikas riboti saldumynus ir riebų maistą, kuriame yra daug sočiųjų riebalų rūgščių. Valgyti reikia nesočiąsias rūgštis, štai kaip. Cukraligė, kai  kraujyje atsiranda cukraus – to baisaus baltojo maro,  – ne juokai. Ja susergama nepastebimai, paprastai dėl nuolatinio persivalgymo ir nutukimo.

Bet Florestanas nėra nutukęs. Sprendžiant iš moterų žvilgsnių, kuriuos stebiu kiekviena savo ląstele, jis patrauklus ir stilingas vyras. Nenuplikęs, tik šiek tiek pražilęs, barzda tvarkingai apkirpta ir sušukuota, visada su išlygintomis kelnėmis ir kaklairaščiu. Moterys Florestaną pastebi  iš tolo ir įbeda į jį savo kvailas akytes, o mane tiriamu žvilgsniu apžiūri  tik priėjusios visai arti. Aš, žinoma,  iškalbingai įsikimbu į Florestano parankę ir, nutaisiusi Monos Lizos šypseną –  atseit – žinotumėt jūs, kiek jis valgo sviesto (!), –  praeinu nė nemirktelėjusi. Ne, iki  cukraligės Florestanui  kaip iki Mėnulio, bet apie teisingą mitybą, tiksliau – apie sviesto žalą, jis  tikrai turi susimąstyti ir kuo anksčiau. Bet jis to nedaro. Nesusimąsto.

Taigi mano vargšę galvelę užgriuvo dar vienas rūpestis – nuolat kontroliuoti Florestano cukraligę – greičiau aš ją pavadinčiau  sviestalige, – kuria, anot gydytojos, jis gali susirgti, jei valgys per daug sočiųjų riebalų, tai yra sviesto.

Ilgai negalvojau. Prisiminiau ghi – nuo Ajurvedos laikų  žinomą „gilų“ lydytą sviestą, kuris ne tik nekenkia sveikatai, bet dar ir gydo. Ghi yra kažkoks tridošinis, jis maitina Pita ir Vata fizines žmogaus energijas,  jo galima vartoti net sergantiems cukralige, nes taip pagamintas jis  valdo ir stiprina žmogaus organizmo funkcijas. Ghi gerina  intelektą, ir kuo jis senesnis, tuo daugiau turi gydomųjų savybių.  Juo galima  susimirkyti pirštus ir pasitepti nosies ertmes, tada lengviau kvėpuoti. Iš ghi padarytos net lempelės teigiamai veikia sveikatą, tereikia jas uždegti ir žiūrėti kaip dega. Tai tikrų tikriausia panacėja, štai kaip.

Florestanui iškilmingai pasakiau, kad sviesto daugiau nebeslėpsiu. Nuo šiol sviesto jam nebereikės vogti – galės valgyti, kada ir kiek panorės. Florestanas sukluso, nepatikliai į mane pažiūrėjo ir užsidarė savo kambaryje. Aš ėmiausi daryti ghi pagal visas protingų moterų rekomendacijas, kurias radau viename interneto forume. Mano ghi buvo puikus – skaidrus it gintaras, kvepėjo riešutais ir dar kažkuo neįvardijamu. Tikriausiai į jį perėjo mano valingumas ir amžių amžius egzistuojanti gydančioji energija.

Palikau ghi ant stalo. Dabar tegul  Florestanas valgo kiek tik širdis geidžia. Juk tai tas pats produktas, tik išvalytas, be kenksmingų pieno tirščių, kurie paprastame svieste virsta kancerogeninėmis medžiagomis. Florestanas paragavo. Iš jo veido supratau, kad patinka. Įsidėjo į avižinių dribsnių košę. Suvalgė. Dar įsidėjo. Suvalgė ir...

Išėjo į parduotuvę.

Norįs burnoje jausti sviesto skonį – pasakė.