Taip svetimai šį vakarą jaučiuosi,
Lyg nepažinus nuodėmės drauge,
Lyg šalčio juosta būtume apjuosę
Namus ir tai, kas glūdi viduje.

Šaltuko pėdos nutapena aslą,
Kol atgailaujam vakaro tyloj.
Net žibalinė lempa gailiai gęsta
Dviejų ilgų vienatvių gūdumoj...

Taip svetimai šį vakar tirpsta laikas,
Rusena senos prievolės ir tiek,
O taip norėtum pasijaust apsvaigęs
Ir visgi patikėt, kad ne perniek...