Padžiaunu stuburą irštvos kabykloje. Visas dailutis, savitai šleivas su atviromis nuogumo vaizduotėmis. Atitempiu ir nugarą. Medžiu išgremžtas skyles bintuoju žodžiais (jais galima ne tik užmušti, bet ir gydyti), o vinis traukau pirštais. Nagai apsilaupo, susimąsto ar verta bjaurotis dėl išpaikusios nugaros, kuri nesugeba savim pasirūpinti? Bet pirštai toliau ramiai dirba. Surenku išrautus plaukus. Perrišu siūlais, seilėmis prilipdau prie virvės. O kas beliko?..

Jokio tepalo, skystalo, nei suminkštėjusio rudo faršo, kuris ką nors sulipdytų. Viskas mėtosi padrikai, be aukštesnės prasmės. Net lėlių-virvučių teatrui nebetinka. Ir dar kažkoks vaikpalaikis spokso pro langą, sniego gniūžtėmis šaiposi iš naujų mano drabužių, (s)ka(l)byklos ir ramybės.

„Gurachota, ar dovanosi manosioms kojoms už jų persiže(r)gnojimus?“ – Savas balsas iš sienomis nubėgusių atminties tyrių. – „Tik tavo pasityčiojimų valerijonai gali jas išskalbti ir vėl pastatyti į batus. Ir į taką.“

Rankos pasijuto nukryžiuotos baisiausiu jų darbo nepastebėjimu. Kokios gi priežlibos Gurchachotos, neštinos valerijonų, gali turėti galią jų nuosavam, prižiūrėtam (per)kūnui, kuris, pačioms padirigavus, žiebia antausį užsitingėjusiam nuoboduliui ar kely pasipainiojusiam eiliniam netikėliui?

NE. Nuo šiol tik jos vienos narstys bolero būgnus be iliuzionistinių tyrių įsikišimo.