Išeikim šaltą vakarą į laukus. Eikime pamiške. Pakelkime akis ir pažvelkime į dangų. Pamirškime viską pasaulyje, mėgaukimės žvaigždėtu žiemos dangumi. Bandykime paliest žvaigždes, juk visai nesvarbu, kad jos taip aukštai... Juk galime svajoti, to niekas neuždraus. Kriskime kartu į baltą sniegą, pieškime sniego angelus. Tiesiog gulėkime ant sniego, susikibkime rankomis, pajuskime, kaip plaka mūsų širdys. Kartu stebėkime žvaigždes. Atraskime tą savąją, kuri mus saugos ir visada parodys kelią. Eikime pamiške, klausykime savo žingsnių sniege. Juk jie tą vardą pasakys....
Ir aš kviečiu tave šį vakarą išeiti į šaltą naktį, kuri nėra tokia šalta, kokia atrodo.  Aš jau buvau joje. Ėjau sniegu, girdėjau savo žingsnius. Medžių viršūnėmis nulėkė vėjas, jis nusinešė žingsnių aidą. O jis vis kartojo vardą, kuris giliai man atminty įstrigęs. Jie kartojo tavo vardą. Bet aš ėjau ir šypsojaus, nes žinau, jog dar sutiksiu tave. Ir mes kartu eisime šaltą žiemos naktį po žvaigždėtu dangum, ir žingsniai kartos meilės vardą...