Tai kas, kad žaros uždegtoje pievoje šokančias spalvas matau
tik tik užgesusio miško pelenų plynėse liūdnas istorijas skaitau
pilką dieną vėjo supamuose lapuose melodiją plaukiant girdžiu
mintyse su saulės atspindžiais ant molio aslos įšilusios žaidžiu
tai kas, kad sapnų nuspalvinto dangaus debesimi skraidau --
visa tai aš vėl ir vėl daugybei ausų tyliai pasakyti bandau...

Vienam vis žodžių per maža niekad nesibaigiančiai akimirkai suprast
kitam vis nepavyksta žodžiuos paprastuos ką nors gražaus sau surast
yra ir ieškančių daugiau, nei kada nors esu pasakęs ar noriu pasakyti
yra ir mėgstančių patarti, kaip mano paties jausmų dėlionę sudarkyti.

Savo rašliavos tuščios pilnos aš nekalu uoloj, bet tikrai ir ne daugiau
jaučiuos lyg žodį po žodžio prabėgančio upelio vandeny pirštu rašau
aš vienas pats ir sau...