- ...Rašymas iš skausmo nebūtinai turi reikšti autoriaus sunkią vidinę krizę, pateiktą kūrybos forma. Ogi būna ir taip, kad Didis autorius ilgai sėdi prie balto lapo popieriaus, kol pastarasis sunaikina patį žmogų iki pirminės materialios formos, supranti ? Žmogus skausmingai rašo žodį po žodžio, nes tokia jo vidinė prievolė : rašyti reikia, tiesiog reikia... Jį spaudžia leidykla, kuklus duonos kąsnis ir ...– Prometėjas plačiai gestikuliuodamas rankomis postringauja apie kūrybines krizes ilgakasei šviesiaplaukei, kurios didelės akys ir bukas žvilgsnis išduoda komišką sumišimą. – Ir viskas, viskas reglamenuota... Net ir pačių veikėjų charakteristika, ir ta ne kūrėjo, o leidyklos rankose, nagi, spėk kodėl, - vyriškis giliu žvilgniu įsistebeilija į mažąją būtybę.
- Aš, na aš tikrai nežinau...
- Ogi todėl, kad žmones labiau domina šiuolaikinio pasaulio moderniosios problemos... Tu tik pažiūrėk į mūsų visuomenės žiniasklaidą ir suprasi : paskutiniai šunys ir niekšai, jeigu tik užuos, kad kažkokios „viešai matomos“ asmenybės gyvenimas griūva, tuojau bus pasiruošę lipti į aukščiausią medį ir jame „išperėti“ kiauras paras, kad tik užfiksuotų  kokią delikačią smulkmeną, idant galėtų ją hiperbolizuoti ligi nesąmonės... Tokia spauda bukina žmones. Tokia literatūra – veda neviltin...
- Brangusis, visa tai labai idomu, bet...
- Bet kas ? – suklūsta  Prometėjas.
- Su tavimi vakar buvo paprasčiau, - mergina atsikelia iš lovos ir grakščiais žingsniais, parodydama savo dailų moteriškumą, nukiutina ligi savo melsvos suknutes, pamestos, bemaž, vidury kambario. – ...Ir kurgi aš vakar rankinuką palikau ?... Ak štai.
Vyriškis įdėmiai nužiūri savo nakties palydovę, ryte ryja akimis jos dailią figūrą, bet ilgainiui jo žvilgsnis įgauna pilkumo šešėlį, o veide išnyra paniekinama šypsena : „Ir kodėl nūdienom jos visos tokios“
- Na nejau taip ir išeisi, be kavos, be pusryčių? Pažadu nebetrikdyti neaktualiomis kalbomis...
- Negaliu. Turiu išeiti. Motinai pasižadėjau anksti ryte pargrįžti.
- Taigi sakei viena gyveni. Tai kaip gi čia dabar? – Prometėjo veidas susiraukia.
- Paprastai. Ogi nepažodžiui reikia merginas suprasti.
- O tai kaip tada ? – vyriškis pasijunta vedžiojamas už nosies.
- Na ir paklausei... Išvis nieko apie moteris nesupranti. Sakau, baby, vakar buvai geresnis.
- Pala pala... Tai vadinasi esi dar labai jaunutė...
- Taip, tu man, iš tiesų, per senas esi. Bet nesiskundžiu.
- Tai nepilnametė...
- Fui kaip negražiai išsireikšta.. Esu jauna moteris, to pakanka.
- Ach, jauna ir paikai kvaila. Tikiesi, kad aš taip ir paliksiu viską ? Viską, kai mane taip apmulkinai ? – Prometėjas vos tvardosi.
- O ką, naktis per prasta buvo ? – mergytė šelmiškai nusišypso, pasikėlus suknutę tempdama tinklines kojinutes aukštyn.
- Vaikeli, o tu pagalvojai, kaip aš turiu dabar jaustis ? Kaip koks prievartautojas...
- Bent neprastas prievartautojas... Tikrai neprastas. Seksu nesiskundžiu  Na, iki šįryt. Šįryt tapai nuobodus, - „vaikelis“ visiškai nepaisydamas vyriškio sutrikusio ir pikto balso tono, eina laukųjų durų link.
- Tai gal man tave bent namo parvežti? – vis dar apdujęs Prometėjas bando valdyti situaciją, mat jam net žodis „seksas“ iš šios mergaitės lūpų tampa baisiai nepadorus (jau nekalbant apie pačios sąvokos realizaciją nakčia).
- Jau kaip nors pati pareisiu, nepergyvenk. Sakau sudie, my lover, manau daugiau - nebepasimatysim.

Ir ji išėjo. Išėjo paprastai, šaltai, lyg niekur nieko. O jis, Prometėjas, taip ir liko stovėti koridoriuje nuogut nuogutėlis, perkreipta veido išraiška, pasibjaurėtinomis mintimis ir klaikia nuotaika. Tiesa, po kurio laiko atsitokėjęs, jis netgi bandė ją vytis. Tik bebėgdamas laiptine jis susivokė esąs visiškai nuogas, tas dar labiau pablogino jo moralinę savijautą. „Prievartautojas“ tapo prievartautoju tikrąja to žodžio prasme. Ir jis jautėsi taip niekingai absurdiškai, kad nė nemėgino prisidengti savo „vyriškojo prado“, tiesiog lėtai žingsniavo koridoriumi, maloniai pasisveikindamas su vis preciziškai pro šalį praeinančiais kaimynais taip, lyg nieko neįprasto ir nebūtų nutikę. Prometėjui beveik pasiekus savas buto duris, jis išgirdo pažįstamą balsą šalimais:
- Jau sugrįžai iš Rojaus, gerbiamas Adomai ? Tik šįkart, kotais, be Ievos. Gal kas nutiko ? – jam pavymui beeinantis Severas taip smagiai šypsojosi, kad „Prievartautojas“ vos susitvardė nežiebęs jam į snukį.
- Nieko nenutiko, aš tiesiog esu ekshibicionistas-prievartautojas, kuris, kaip žinai... – Laba diena ir jums, – žemai nulenkia galvą jis praeinančiai septynerių metukų kaimynei iš gretimo buto. – ...Kuris tokiais nuostabiais šeštadienio rytais grįžta namo, sukapojęs savo aukas kirviu. O kaip, beje, gyveni tu? Jau žiūriu esi pasitaisęs nuo praeito karto. Žmonos šmėkla nebepersekioja?
- Na, Ji numirė, o aš... O aš senai jau miręs, tad ta proga, kad vienas kitą taip puikiai suprantame šioje srityje, susitaikėme. Aš nebeinu į jos kambarį, ji į mano gyvenimą.
- Puikus sprendimas. Su tuo jus abu ir sveikinu.
- Na, aš žinoma labai dėkoju, bet, tarp kitko, gal sakau, vidun pakviesi? Skliausteliuose : Nors, žinoma, man be galo malonu su tavimi šnekučiuotis tokiomis aplinkybėmis, bet, turiu pripažinti, bute, tau apsirengus, būtų žymiai maloniau.
- Sakai maloniau ? Kabutėse : „Entšuldygen zy mich bite, kom herain“ – dar pašaipiau atsakė šis ir atlapojo plačiai savo buto duris.
Tik įėjęs vidun, jis greitais žingsniai nužingsniavo miegamojo link, pakeliui rinkdamas savo drabužius. Severas žengė jam pavymui su ta pačia plačia šypsena, kokia jis jį iš pradžių ir pasitiko.
- Ir  kas gi ji tokia?, - mąsliai pažvelgęs pro svetainės langą paklausė Severas.
- Oi, neklausk. Viena iš kvailiausių klaidų, manam gyvenime, - Prometėjas šūktelėjo iš miegamojo, įnirtingai beieškodamas kelnių.
- Visos jos tokios.
- Kokios?
- Klaidos.
- Klysti, Severai, klysti. Tik mums baisia nesiseka. Ach, liūdniausia, kad dauguma jų, nūdienėmis,  dirbtinai gražios, drąsios, neskrupulingos, neišlaikytos,  o kas baisiausia – bukos, neįdomios, atžagarios, o dar kai kurios - stebėtinai nenuspėjamo amžiaus.
- Tai ką, Froidžiuk, tenkiniesi kūniškais malonumais ?
- Tenkinuosi. Mat, kai bandau pralaužti dvasinius ledus, patampu senu ir neįdomiu. Dievai, gal aš iš tiesų nebesuspėju su šiuolaikinio gyvenimo tendencijomis...
- Ir šioji pabėgo neatsisveikinus? Tai gal vėl ženytis pasiūlei ?
- Ne, ši buvo gerai išauklėta – atsisveikino. Ženytis nesiūliau, užteko „pasikalbėti“, - susiraukė Prometėjas iki pasiutimo prajuokinęs Severą. – O tu baik leipti juokais. Nuo manęs bėga, nuo tavęs miršta.
- Mano iškalba, reiškias, efektingesnė. Gerai, baigiam šią beprasmę temą, renkis, einam lauk, turiu tau kai ką pasiūlyti, - Severas paslaptingai šypteli.
- Na ir keistas tu šiandien, Severai, neatpažįstamai keistas.
- Visai ne keistas. Šiandien aš tiesiog gyvybingesnis nei paprastai.
- Pala pala, sakai gyvybingesnis? Mielas mano drauge, gal tu sergi ?
- Aš visada sergu. Tik nelygu kokia liga. Šiandien sergu lapkričiu, o ryt – jau nežinia kuo.
Ir jie išėjo lauk.

Sekančią dieną mirė šviesiaplaukė mergaitė. Jos motina, po savaitės, krito nuo infarkto.
Ilgakasės raštelyje buvo parašyta „Rolandas“, nekrologe „Savižudybė“.
O lapkritis, nepaisydamas visko, vis tęsėsi, tęsėsi ir tęsėsi. Rodos, taip niekad ir nepasibaigė.
.