Ir vėl mane su ja tapatini.
Kita aš, ar matai, kita.
Ir tą nelemtajį sekmadienį
Vėl iškeitei mane į ją.
Ieškodamas atitikmens
Lyg dulkių sluoksnį nuo akmens
Bandai nubraukt visus metus,
Bet jos nėra ir jau nebus.
Nebeieškok many jos bruožų,
Gal ji geresnė, nežinau,
Nuneškime ant kapo rožių
Ir grįžkime, aš pavargau,
Ne dulkių šluostyt nuo akmens
Papėdėje slogaus rudens,
Bet pasidžiaugti ir už mus
Kita aš. Bet juk jos nebus.
Ir vėl, ir vėl mane tapatini...
Pasižiūrėk, juk aš - ne ji
Išmesk sudvejintąjį kratinį,
Nebesirauski praeity.
Ir prisiglaudęs prie akmens,
Nebeieškok atitikmens...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-29 10:34:54
O man prie dūšios paprastas kalbėjimas... Todėl patiko kūrinys. :)
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-29 10:02:08
Nors skaudus, bet labai paprastas kalbėjimas, be gilumos, kalbant lyg buitiškai aiškinantis santykius.