Rodos, jog užgesus saulužei, aplinkui nei gyvos dvasios neliko. Per aprasojusį langą matos: patvory, arčiau vartų, guli keli nusprogę katinėliai. Ir Rainis, ir Kapitonas... Visus piktoji giltinė pakirto parūdijusiu dalgiu.
Ką padarysi...
Dabar toks laiks, kai visur vyrauj grabų kvaps, o palei duris juodų tuflių pėdos įspaustos...
Naktimis miegodams visąlaik girdžiu konvulsijose skendinčių musių šauksmus, Vyrgos poterius, laiko žudiko tiksėjimą.
Tos žiemos naktys, pilnos paslapčių, gąsdina, baugina, barškina į langus, tarsi norėdamos išsivest ar skolas atsiimt.
Visad, kada tik išgirstu besiartinantį sniego čežėjimą, surinku: „Jei dėl skolų – nieko nėr!“
Su tais žodžiais kažinkas apsisuk ir išein.
O rytais lyg nieko nebūt buvę: laikrodžio rodyklės lėtina žingsnius, tarsi norėdamos įtikt, Vyrga slepia rožančių, musės lend į slapčiausias kertes tylėdamos.
Ir toks kirmins širdy!
O kas jei vienąnakt paims ir neišeis? Pasidėjau kirvį ant palangės.
Te ateina...
Bet sekančią naktužę nieks nebepasirodė.
Išėjau į kiemą pasidairyt: vartų vyriai išklerinti, durys kokiu tai smaigalių išvanotos... O Virgio trobos durų išvis nebėr! Prisibaliavojo, galvoju...
Įsispyriau „kaliošus“ ir nulėkiau pinigų atsiimt. Už sugadintus nervus, už tai, kad kiemą išbuvo ir šiaip... pinigų bent kur lengvai nepasipelnysi.
Įslinkau kaip slunkius pro kiaurymę trobos sienoj ir akim patikėt jau negaliu.
Gul ant stalo išsipusčius Barbora, Virgio pusseserė. Nosis papudruota, rankose įtaisytas kalendorius su Dievulio veidu, o žvakių liepsnos neramiai spigina, apšviečia kiekvieną senės raukšlę. Tufliukais irgi pasirūpinta: nosys spindi. Aiškiai Bronė visą naktį darbavos, blizgino...
Virgio tai nevalyti išlindę iš po stalo. Ilsis dar po baliaus. O Bronė nusiverkus malkinėj tvarkos...
Tai greit susizgribau, paskyniau nuo palangės rožių ir įdaviau Barborikei į rankas.
Te pasidžiaugia paskutine kelione, juk nekiekvieną dieną tokia proga pasitaiko.
Taip tam gyvenime nuolatos.
Ateini pinigų pasiimt , širdy džiūgauji ir dar vieną špygą pakiš. Tartum įspėj, kad bent kurią dieną ant to stalo visus laiks paguldys. Ir papudruos.
Šiurps nuėjo per nugarą, slaptingai kaip žaltys namo nupėdinau ir supratau, kad naktimis ne Virgis, ir ne pirmininks į langus belsdavos. Giltinė Barborikės ieškojo...
Velniop tuos pinigus – neimsiu.
Dar ateis Nelaboji ant dalgiaus remonto pareikalaus.
Duris tik smarkiai užtrenkiau ir prisigėriau – kiek čia galim tos lemties bijot?