Valanda prakeiktų sielų.
Dabar aš gyva
Rašalu ir sugedusiu krauju iš sielos.
Pyktis - tik dar vienas kančios pavidalas.
Aš į jo skraistę įsisupęs belytis keršto angelas.
Į raštuotus veiksmais sąžinės vartus
Kardo brangakmeniu beldžiuosi gūdų sielos vidurnaktį,
Bet nieko negaliu padaryti,
Jei Tu ir mirtimi, ne tik manimi, netiki.
Tavo pilis be vėliavos.
Garbės vardo niekada nežinojai.
Niekada neieškojai.
Tu pilkas kaip pragaro vėlių kariuomenė.
Sakei tikėt raudona žole ir mėlynais medžiais.
Tavim tikėjo.
Žodžiai pastūmė.
Sukniubęs angelas pasivėrė ant savo paties kardo.
Pily tylu mirtinai.
Net drakonai židinių nešildo.
Šalta. Dangus užsidarė.
Valanda prakeiktų sielų.
Jei sakai, kad manęs nebuvo,
Manęs nėra...