Visos LAvos viršūnėj tik Tau –
Aš nuo jos ridenuosi papėdėn.
Kam išvis pas Tave užlipau?
Juk krentu, apkabinusi gėdą.
Nedrąsu net pakelti akis
Į svaiginančio jausmo slėptuvę:
Ten kita saldesy pasiklys –
Šitaip skaudžiai nebuvo dar buvę...
Tu kuždėsi jai mano žodžius.
Tuos, kur aš Tau šnabždėjau apkvaitus.
Šito sopulio upės išdžius:
Taip kartoja aplink – reikia laiko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-25 14:11:24
Žiauriai skaudus...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-25 14:09:01
Išjaustas ir išgyventas: kiekvienas žodis lyg skaudanti jausmų banga...
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-11-25 14:05:28
Mieloji, gal ne paskutinis žemėje, bet man - vienintėlis . Jis vertas pačio geriausio, tai aš jo neverta....va va va:(
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2007-11-25 13:50:11
...visi jie tokie.
Vyrai.
Taikliai parašei.
:)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-11-25 12:19:58
ot paaugliškas, parašytas nepaaugliškai; Štai kada hormonų audros užplaukia paaugliams, galėtų paskaityti, kaip tas mintis ir tas kančias sudėlioti; ne stalčinis, galima ir į tinklalapį dėti, kūrinys;
:)