Įsiropštė vidun
Šeštadienio dvasia
Ir stumia lauk
Sekmadieninę prigimtį.
Su josios brutalia jėga
Aš negaliu savęs sulyginti.

Įsiropštė vidun. Ir ką gi –
Šeštadienį negyvenu,
Tik saugau ją,
Kaip saugo vagį,
Kad neišneštų iš namų

Taip laukiamą
Sekmadienio artėjimą
Ir kažkuriam
Kamputyje širdies
Paslėptą meilę, viltį
Ir tikėjimą,
Ir dalį išgalvotos
Paslapties.

Įsiropštė vidun. Ir ką gi –
Šeštadienį  negyvenu,
Tik saugau ją,
Kaip saugo vagį,
Kad nepaspruktų
Iš namų.