Aš aušra kalnuose.
Nuskaidrinsiu tavo sniegą ryškėjančio mėlio atšvaitais,
Įžiebsiu tau akin ekspermentą
Atliktą savo kibirkštim.
Jei pavyks.
Sėdėk su manim puodelyje kavos.
Ir ganyk skruzdėlių koloniją šlaitu.
Kalbėk, kol viskas užsiterš
Pelenų spalvos gama naktibaldoms.
Aš klausysiu.
O tu keik naktį.
Vėliau atsiprašyk, kad jos sesę nuviliojai.
Tada ji pasitraukus
Ir vėl užleis man vietą tekėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-25 01:47:43
Yra minčių, bet forma joms dar nesurasta. Reiktų kaip reikiant padirbėti.
Vartotojas (-a): tarit
Sukurta: 2007-11-24 18:42:13
kur vylioja kelio vingis
vien tik vėjau žino :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-11-24 13:51:49
man čia toksai, girtų pokalbis, kai žmonės išgeria ir pradeda kalbėtis nuo dūšios; gražu tada juos stebėti; tai grynai tokia dvasia; tik būna skirtingos temos, kas kokiame lygmenyje sąmonės gyvena, tokios ir temos, juo žemesnis, juo viskas siauriau, juo aukštesnis, juo viskas globališkiau, plačiau, tokie nuviliojimai atrodo bereikšmiais, tačiau esmėje dvasia, štai taip ir pradeda, šneka kas ant dūšios, gražu stebėti tokioje stadijoje; sukurta nuotaika tokia, tokia scena; tarsi kiną žiūri;
O kas patiko jame tai jau ta poezija, joje kita dvasia, čia geras : "Sėdėk su manim puodelyje kavos.
Ir ganyk skruzdėlių koloniją šlaitu." ----- fainai taip išreikšta mintis, ir vaizdžiai išradingai, talpiai; visai kažkas kito; toliau kaip kokia kino scena;