jausmingųjų gyvių ir dangaus kūnų poezijos pikas
                                              pievos žalume



Per penklinę žalių žolių žali žiogeliai braidė
o sraigės tingiai nešė savo suraitytus namelius
bitutės darbštuolėlės žalioje žolėj sumaišė laiką
ir vasarą per klaidą priėmė už žiemiškų raidžių takus

bet antrame posmelyje pamatė akvalangą
atplaukiantį su vakaro vėsa
ir toj melsvoj  ( per jūjų klaidą suprastoj) žiemos padangėje
pradėjo zvimt džiaugsmingai: čia juk viskas lengvume!!!

tiktai tyli gėlelė ramunėlė ošė baltą skaisčią tyrą meilę
ir kiauras kibiras iš šulinio išlindęs klausės tos tylos
ir klausėsi kaip suokia jiems visiems vienatvės dainą
mėnulis išdidus - dangaus psichologas toks padaras TAIKOS !

- o ne! dar ne naktis Mėnuli - baltas baltas dangiškasis buliau!
atidardėjo pavaražinti širdim jausminga ir galinga skrusdėlytė
(vardu ji frikadelė rudaakė) per nudilusią asfalto juodą lytį
kurią per pievą sraigės nešinos nameliais šliauždamos paliko brydėj...

______________________________________________

ir taip toliau, ir tram pam -pam
ir tra   le- le ,
mes esame labai gražu labai gerai
štai čia ir pasaka baig - ta;