einu iš lėto. sustoju. bala. einu toliau. šlapia. nuogos pėdos jaučia nerimą. einu iš lėto. sustoju. vaikas. išžergęs kojas, stipriai įrėmęs į purviną lauką. jis nuogas, panašus į požemių pasaulio gyventoją. turbūt jis iš ten. juodos, pykčiu pulsuojančios akys žiūri į mane. aš suprantu, ko jis nori. einu, bandau jį apeiti. jis užstoja man kelią. sukryžiuoja rankas.
- aš nieko tau neturiu.
- turi.
-neturiu.
-tu pati nežinai, bet turi.
- tai pasiimk. man tai nereikalinga.
jis linktelėjo ir nubėgo. einu toliau. jau praėjau tris amžinybes. dar liko dvi. esu viena. iki laimės dar toli. jie pasiėmė iš manęs viską. suprantu tai dar kartą. šimtus kartų jie reikalavo iš manęs tai, ko net nemaniau turinti. aš nieko neturėjau. nieko neturiu, bet jie iš manęs vis ima ir ima. dabar suprantu. jie pasiėmė šypseną, pasiėmė ašaras, pasiėmė skausmą, pasiėmė baimę, šilumą, juoką, liūdesį, pyktį....viską.... tik prisiminimai liko. jų neatiduosiu. o ir laimės niekada neturėjau. aš ją surasiu. eisiu keturiom. eisiu. dar dvi amžinybes. aš ją rasiu. einu toliau.