Vis dėlto skaitai. Neiškentei?.. Tiek to, smalsumas yra viena iš linksmesnių žmogaus silpnybių, daranti jį panašiu, bent jau man, į šešką – kaišo visur savo nosį, šen bei ten palieka savo kvapų ir kitokių gėrybių. Visa, kas priverčia natūraliai ir linksmai nusišypsoti, turi būti atleidžiama tiek čia, tiek po to. Todėl tavo prisilietimas prie šio dienoraščio atleistinas ir gal net sveikintinas. Sveikinu. Nuo ko aš čia pradėjau? A, tikriausiai nieko neturėtų stebinti, kad man šiandien nutiko TAI – duonos riekė nukrito ant grindų. Likau nenuviltas ir susižavėjęs – riekė nukrito sviestu į apačią. Nemanau, kad šis faktas turėtų ką nors stebinti. Greičiau jau daugiau yra nustebusių, kad ant duonos BUVO sviesto (buvo ir sūrio, tik nespėjau uždėti). Bet čia tik detalės, norėčiau palikti dienoraštyje tikrai prasmingą įrašą: tapau priklausomu nuo gero gyvenimo, jau neminint indaplovės. Pasakiau tai tiesiai į akis savo atspindžiui veidrodyje, po to pakartojau savo šešėliui ant sienos, taigi, paslaptis paskleista – mažiausiai du žino. Turbūt sveikstu.