„Nenori ir nereikia“, – ištaria sena, su padrebėjimais, Žilukė Patirtis. Toks priežodis, kai nenori girdėti, matyti, kalbėti, susirašinėti. Tėkštas ir teiginys: „Esi nepageidaujama persona mano gyvenime“. Bet kaip lėtai sąmonė bando jį „suvirškinti“  – tam priešinasi kiekviena kūno vieta, tavo pirštų švelniai lytėta. Jo nepriima protas, neklauso rankos, kaskart atsidurdamos prie klaviatūros.
Ak, aš nors pasisveikinsiu su tavim – negi supyksi? Ar tai jau įkyrumas? Labai noriu parašyti Tau „Labas“ arba nusiųsti šypsenėlę. Man net nereikia atsakymo. Rašyti Tau – jau malonumas.
Gaila, kad Mano buvimas šiam pasaulyje taip Tave nervina – patį nuostabiausią, fantastiškiausią visatoje. Ar man išeiti, Arnai?
Mirties vartai jau patepti ir net negirgžtelėtų. Išeičiau tyliai ir paprastai – noriu, kad nieks netrikdytų Tavo gyvenimo. Gal aš iš ten, iš dangaus, apglėbčiau aureole lyg kokiu šarvu tavo kūną ir sulaikyčiau visą negatyvą anapus, o Tu žemėje gyventum laimingas ir ramus, šiltas, sotus, patenkintas? Tavo duobutėse žaistų pašėlusi palaima, o lūpose – vyriškas orumas.
Pagaliau sąmonė „suvirškina“: „ESI NEPAGEIDAUJAMA“. Tada prasideda nusivylimo savimi periodas: „Aš neverta Arnelio“, –  cikliškai kartoja pasąmonė.
– Mama, baik, – pyksta mano didelis vaikas, vėl pamatęs ašaras.
– Aš nekalta, dukryt...
Ji staiga supranta:
– Mama, jis nevertas tavęs.
– Ką??? Jis nenori tavęs matyti? – nesupranta mano sesuo, išklausiusi išpažintį. Ji toli. Jeigu būtų galimybė pasimatyti, įdėtų tam daug pastangų. – Eina tada šikti, Jis nevertas tavęs.
– Tu pablyškusi, – jau ne kartą pastebi geriausia draugė. – Ar dėl jo? Mačiau nuotrauką. Rasim dar dešimt tokių. Paprasčiausia – jis nevertas tavęs.
Įsivaizduoju, ką Tau sakė apie mane taviškės aplinkos žmonės – tie, kurie matė?..
Nesu skystaprotė. Ne protas, bet meilė – skysta. Bent mano. Ji seiliojasi ir ašaroja, ji tokia sugniuždyta, tokia sutrypta, tokia apgailėtina.
Žinau, kad toji sutraiškyta meilės plaštakė visada veršis į tavo glėbį – liepsną. Tačiau nesulaikomai atsimuš, atsimuš į sieną, kurioje išgraviruota Tavo paskutinė žinutė man, su tėkštu teiginiu ESI NEPAGEIDAUJAMA PERSONA MANO GYVENIME. Ir ne tik... Iš jos gyvate rutuliuojasi potekstė: atsiknisk.
Atleisk, aš tikrai nežinojau, kaip velniškai sunku atsiknisti, pamiršti, atsisakyti to, kurį tikėjaisi susitikti visą laiką – fantastiškiausią, įdomiausią ir mylimiausią vyriškį planetoje. Visoje galaktikoje. Ir visatoje... Bet kartu šaltakraujiškai planuojantį, rafinuotai sumeluojantį, kaukėtą žmogų.
Atsiknisau. Gal. Vaikštau. Kvėpuoju. Neatleisiu. Betgi kaip degina tuos ištuštėjusius paskutinės vėlyvosios meilės plotus ten, viduje – sąmonėje, pasąmonėje, prote, dvasioje. Vienu žodžiu – manyje. Skrebena pridžiūvėliai ir visada skrebens.
„Nenori – nereikia“, – primena sena, su padrebėjimais, Žilukė Patirtis.

...........................................................................................................................................................

Bet kur dėti prisikaupusį švelnumą Tau... Ir ilgesį, kai norisi pastoviai  kartoti  kaip maldą: „Arnai, Arnyti, Arneli, Arniuk mano....“ Kur? AAAA?????

2008-11-15