Pjesė

Duncia
Tiurlis
Zitka
Kostia  jis gi ir Duncia jaunesnysis
Vita
Kastytis
Jacekas  
Valkata jis taip pat ir Verslininkas Krauzė
Aktorė
Vaikai
                                          
                              I veiksmas

Įsišvietus spinduliui scenoje Duncia jaunesnysis su meškere, mauna slieką ant kabliuko. Tamsa. Vėl spindulys. Toje pat vietoje Duncia vyresnysis su meškere.

Duncia. Ai, neisiu.

Padeda meškerę, grįžta prie to, ką buvo pradėjęs dirbti – rišti kulisas. Liko nepririštos tik dvi. Nueina prie nuleistos štangos ir riša.

Duncia. Ech kulisos (dainuoja, pritaikęs rusišką dainą „Ech, dorogi“), makuliiisos, kur gi jūs gulėjot, kur gulėjote jūs.
(paploninęs balsą dainuoja už kulisas) Mes gulėjome ant žemės, ant žemės, ant žemės, mes norėjome pakilti, pakiiiilti auuuukštai.
Ech, kulisos, makuliiisos, taiiiiiiiiiiiii, taiiiiiiiii iiiiiiiiii.

Pririšęs nueina prie štangų ir pakelia.  Pasiima butelį su vandeniu, įsipila į burną ir purškia ant medžiagų, po to su šluotražiu valo dulkes.

Duncia. Kulisos, makulisos (jau nedainuoja, tik ramiai kalbasi su jomis), dar truputį, pakentėkit. Taigi, šį vakarą pasirodysit. Prrrrrrrrrrrrrr, prrrrrrrrrrrrrrrrr, na va, kaip naujos.
Atsisuka į žiūrovų salę ir lyg vaidintų, rankos iškeltos .
Ar vėjas duris klebena, ar ... hm, ar... nematoma ranka mane kutena... che che.
Ar vėjas, ar sniegas... Ar vėjas, ar vejas mane nelabasis (dainuoja bet kokią melodiją)
Kur vėjas, kur vėėėėėėėėjas? va kur, va kur, va kur, va kur, va kur... (baigia dainuoti) Aaaaa.

Atsineša į sceną kasos aparatą.

Duncia. Taip. O jeigu 9 9... hm, toliau, sakykim, 3 1, a? Šūdas, kurva. Kur-va.

Įeina Zitka.

Zitka.   Tu čia mane taip malonybiškai pavadinai?
Duncia. (išsigandęs ir slėpdamas kasą) A, kur... tpfu, kaip išgąsdinai. Gali infarktą įvaryti.
Zitka. Įvarysi tau, kurgi. Miciaus ieškau, nematei, gal pas tave įsmuko?
Duncia. Nemačiau, gal ir įsmuko, pareis, kam tau jo staiga prireikė?
Zitka. Ai, šiaip, žinai, kai viena, tai norisi, kad bent kas būtų. Ką ten slepi?
Duncia. Nieko. Ar slepiu ką? A, šitas. Tai čia radau ką tik, nežinau, kaip jis pateko.
Zitka. Taigi čia kasos aparatas.
Duncia. Nu jo, dabar žiūriu, kad tikrai panašus. Ale kaip jis galėjo čia rastis?
Zitka. Ne kitaip iš Faximos būsi nušvilpęs.
Duncia. Eik tu, ką tu kalbi? Faximos jau dešimt metų kaip nėra.
Zitka. Tai va, tada ir būsi nušvilpęs.
Duncia. Na ne, Zitka, tu gi mane žinai, nieko svetimo neimu. Net neatidaryta, o jeigu būčiau paėmęs, tai manai dešimt metų laikyčiau uždarą? Kaip mat būčiau praėmęs. Matyt, tada užkrito kur nors ir nieks nerado, o dabar atsirado.
Zitka. (pašaipiai) Užkrito. Gal užmetei?
Duncia. Ne, kaip Dievą myliu.
Zitka. Ir nieks neieškojo tada?
Duncia. Ieškojo, gi sakau, kažko ieškojo, tik aš tada nesupratau ko ieškojo, dabar jau aišku.
Zitka. Tai atidarom.
Duncia. O kaip, galvoji aš nebandžiau? Tai yra dabar bandžiau, tik ką, suradęs.
Zitka. Duok peilį.
Duncia. A ne, su peiliu aš ir pats galiu. Aš noriu, kad užraktas sveikas pasiliktų, reikia kodą atspėti, tada galėčiau kaip seifą naudoti, pensiją pasidėčiau, dabar slepiu visuose pakampiuose, paskui pamirštu, kur padėjau, ypač jei girtas paslėpiau. O būtų seifas, rami galva.
Zitka. Kvailas tu, Dunciau, ten gal pinigų iki ausų yra.
Duncia. O kas iš to, juk jau vistiek ne litai.
Zitka. Ai, tikrai, levai, kas iš tų litų, jei jų ten ir yra?
Duncia. Tai va, gaila anksčiau neradau, iki levų įvedimo. Yra litų, tikrai yra, aš jaučiu, ir girdisi gi monetos, ne tuščia kasa.
Zitka. Prisiėmėm tų kvailų bulgarų levus.
Duncia. Ne mes prisiėmėm, valdžia, ar ji kada ko klausė, ko žmonėms reikia? Ne, nei kai į Balkanų sąjungą stojom, nei kai savų pinigų atsisakėm. O tokie gražūs buvo litukai. Be sąjungų tai rodos mes neišgyventume, būtinai turim kur nors įstoti, per savo gyvenimą jau trečioj sąjungoj gyvenu. (Nuneša kasą į užkulisį)
Zitka. Taigi.

Duncia išstumia į sceną ligoninės lovas ant ratukų, prikrautas akmenų, vieną po kitos ir rikiuoja jas per visą sekantį pokalbį. Taip pat dengia jas baltomis paklodėmis ir velka pagalves užvalkaliukais. Zitka irgi įsijungia į šį darbą. Visa tai vyksta toliau bekalbant.

Zitka.   O kam šitas čia velki?
Duncia.   Ai, ateis vakare tokia aktorė, vaikus sakė atves iš mokyklos parodyti teatrą, tai prašė sceną kaip nors paruošti, kokio nors spektaklio dekoracijomis. Nieko geresnio jau ir nelikę, viskas susibaigę, tai šitas, pagalvojau,  paruošiu. Ateik ir tu, suvaidinsim vaikams kokį vaidinimą.
Zitka.   Vaidinimų man tik ir trūksta. Grįš Tiurlis prisigėręs, suvaidins už penkis. Bendrai tai jis pirmiausiai turbūt pas tave užeis, avansą turi gauti, bijau, kad viso nepraliuobtų, tu jau jį sulaikyk, jei norės kunigaikštį vaizduoti. Ai, bet ką tu sulaikysi, irgi toks pat.
Duncia. Ne, Zitka, taigi sakiau, negaliu aš šiandien, vaikai ateis. O be to, iš kur tu ištraukei, kad Tiurlis būtinai prisigers šiandien?
Zitka.   Taigi pirmadienis, kaip jis gali pirmadienį neprisigerti, tada visa savaitė sausa bus. O skysčius jam, atseit, gydytojas prirašė, kad daug naudotų, tai jis ir laka, dieną degtinę, naktį – vandenį, kibirais ir bidonais apsistato ir laka per naktį. Mūsų mokesčiai tai tik mokestis už vandenį, daugiau jau niekam pinigų nelieka, tai nieko daugiau ir nenaudojam, kubais ryja ir neprigeria nelabasis.
Duncia.   Organizmas matyt labai nusausėjęs, nieko nepadarysi.
Zitka.   Paklodes išsiskalbei?
Duncia.   O kaipgi? Praeitą savaitę čia keli lenkai nakvojo, taviškis gi irgi buvo prie jų priskretęs, sausino jų kišenes, pirko jiems pigų vyną, o tie tik išgeria ir viską apvemia, išgeria ir vemia, išgeria ir atgal. Turėjau išgrūsti neapsikentęs, ne tiek pelno, kiek valymo ir skalbimo po jų buvimo.
Zitka.   Aha, mačiau jų išvirtusias ant kaktos akis.
Duncia.   Tai nuo mūsų rašalo, ko jis jiems nepatiko? atrodo, kad jau pas juos ten Pospolitoj tai vynas oi kokios aukštos klasės, šūdlenkiai. Bet šiaip malonūs vyrukai, tik „prszeprasziam“, „dzenkuje“ ir panašiai.
Zitka.   Tai ant akmenų ir miegojo?
Duncia.   O kaipgi, negi aš jiem išimtį darysiu? Pasakiau – wolny do wyboru, arba čia, arba lauke. Tai dar iš pradžių lyg ir purkštavo, „niekciem, nezhyje, to chamstwo“, ale paskui prisilakę rašalo taip saldžiai užmigo, gražu buvo pažiūrėti, ir ryte „dzenkuje, to bylo mylo“. Tau irgi reiktų kada pabandyti, jei strėnas skauda, kaip ranka nuims.
Zitka.   Ačiū, apseisiu kaip nors. O tu meškerioti gal buvai (pamato scenoje meškerę), nupirkčiau žuvies?
Duncia.   Ne, niekada pirmadieniais nežvejoju, ilsiuosi pirmadieniais, žinai gi. Ir žuvis pirmadienį ilsisi, nekimba, ir kvaila visgi tu, Zitka.
Zitka.   Vis nepamiršti to teatrinio režimo, o teatro jau nėra, labai seniai nėra.
Duncia.   Yra, pati matai, kad yra, ir vaikučiai vakare ateis, niekur jis nedingo, yra ir bus. Kada nors. Faxima štai, pasipuikavo kelis metelius ir kur dabar? Nėra, baba, o teatras amžinas, jo niekas negali sugriauti, todėl kad jis čia (rodo sau į galvą). Ir čia (į krūtinę).
Zitka.   Subinėj tas tavo teatras, aš tau pasakysiu.
Duncia.   Ir subinėj irgi, tarp kitko.
Zitka.   Na, gerai, tvarkykis čia vienas, aš eisiu, gal Kostia pietų pareis.
Duncia.   Nepareis, jis pirmiausiai čia atlėks, pamatysi.
Zitka.   Kad jis prasmegtų tas tavo teatras su tavim kartu.
Duncia.   Amen.
Zitka.   Jei Micių pamatysi... Ai.
Duncia.   Perduosiu, kad lauki nesulauki.
Zitka.   Eik šikt. (išeina)
Duncia.   Į sveikatą.

Keičiasi apšvietimas. Girdisi balsai.

Režisieriaus balsas. Ant kurios štangos ekraną kabinsi?
Duncia.   (sušnabžda) Ant dvyliktos.
Režisieriaus balsas. Blogai, man reikia priekyje.
Moteriškas balsas. Dunciau, ar tu vieną kartą išsiblaivysi?
Režisieriaus balsas. Ant dvyliktos turės būti langas. Man atsibodo amžinai su tavim ginčytis. Eik n...
Moteriškas balsas. Kur tavo žmonės? Man trūksta žmogaus prie uždangos, baikit vieną kartą gerti.
Režisieriaus balsas. (šaukia) Duncia, Duncia...

Duncia stovi šešėlyje prie portalo, užsidengęs rankomis ausis. Įeina Kostia su Vita.

Kostia. Ei, Duncia. Kur tu? Duncia.
Duncia. Aš čia. Ko rėkauji? Ar mokykloje taip moko?
Kostia. Čia mano draugė Vita. Susipažink - čia Duncė.
Duncia.   Gerai žinai, kad mano vardas Titas ir prašau kitaip manęs nevadinti.
Kostia. Baik.
Duncia.   Man labai malonu susipažinti, panele, bet sakyk Kostia, ar tau dar ne per anksti susitikinėti su mergaitėm?
Kostia. Gal tu man patarsi susitikinėti su berniukais? (Vitai) Aš dažnai čia užsuku, čia yra įdomių dalykėlių. Tu apsižvalgyk pati kol kas, mes turim pasikalbėti apie vyriškus reikalus.
Vita. Jūs nepagalvokit ko nors blogo, pone Titai, mes tik klasės draugai, aš pasisiūliau jam padėti paruošti pamokas.
Duncia.   Tai gerai, nes pamokos jo silpnoji vieta.
Kostia. Tu eik, apžiūrėk čia viską. (Dunciai, kai Vita paeina šalin) Klausyk, ko čia staiga kišiesi į mano reikalus, a? Aš prašiau? Imk kuprinę ir pažiūrėk „matieką“, aš ten nesuprantu vieno uždavinio, 264-o.
Duncia.   Taigi Vita atėjo tau padėti.
Kostia. Ji padės kitur. Ai, žinai parašyk visus nuo 264 iki 272 imtinai, tik gražiai, neprikeverzok kaip aną kartą, mokytoja stebėjosi.
Duncia.   Tada rankos drebėjo po vakarykščio.
Kostia. Vo vo, ir užtruk ilgiau gerai?
Duncia.   Tai aš ne čia?..
Kostia. Ne čia. Eik. (Grįžta prie Vitos). Na, kaip, patinka?

Duncia išeina.

Vita. Čia visai nieko. O kur išėjo Titas?
Kostia. Koks Titas?
Vita. Na, tas žmogus?
Kostia. A, Duncia? Nežinau, gal jis turi kokio darbo, liepė mums linksmintis, tai yra žaisti, ne, žodžiu, žvalgytis.
Vita. Žinai, Kostai, kodėl aš nutariau tau padėti?
Kostia. Ne, žinau.
Vita. Žinai? Kaip tu gali žinoti?
Kostia. Visos, beveik visos nori man padėti. Likai tu ir dar Asta.
Vita. Tikrai? Nežinojau. Tai kodėl tavo manymu aš noriu tau padėti?
Kostia. Žinau ir viskas.
Vita. Bet tu pasakyk kodėl?
Kostia. Visos nori to paties.
Vita. To paties? Aš nesuprantu, apie ką tu?
Kostia. Nesvarbu.
Vita. Ne, man svarbu, aš nenoriu, kad tu kažką pagalvotum, arba įsivaizduotum, kad tai dėl tavęs.
Kostia. Ne dėl manęs? Tu nori man padėti ne dėl manęs?
Vita. Taip, aš dėl savęs, aš noriu patikrinti, ar mano noras būti mokytoja yra teisingas.
Kostia. O, kokia nuobodybė. Maniau, tu kaip visos, pažaisime ir ... taip toliau.
Vita. Kas taip toliau?
Kostia. Nieko. Tu žinai, kas ant šitų lovų?
Vita. Ne, o kas?
Kostia. Akmenys.
Vita. Tikrai, o kodėl?
Kostia. Taip reikėjo per kažkokį spektaklį, tai ir liko. Duncia miega ant jų, sako puikiausiai išsimiega. Reiks kada pamėginti. Gal ir tu nori?
Vita. Ne, nemanau.
Kostia. Tu kažkokia keista, atsipalaiduok.
Vita. Bet mes turime mokytis. Gerai, tu sėsk kur nors, kur čia galima atsisėsti?
Kostia. Sėsk ant lovos.
Vita. Bet ji paklota.
Kostia. Na ir kas. Sėsk.
Vita. Gerai, išsitrauk matematikos knygą.
Kostia. Aš neturiu, Duncė paėmė.
Vita. Kam?
Kostia. Iš kur aš žinau? Gal jis irgi mokosi.
Vita. Tada išsitrauk geografiją.
Kostia. Tu ką, akla, nematai, kad aš neturiu kuprinės? Atsimerk, mažyte.
Vita. Aš tau ne mažytė, ką tu sau galvoji?
Kostia. Galvoju, kad tu kaip visos.
Vita. Ne.
Kostia. Taip.
Vita. O ką visos daro?
Kostia. Ne daro, o nori.
Vita. Ko nori?
Kostia. O Dieve. Pažiūrėti nori. Ech, ir kodėl visoms tai įdomu?
Vita. Kas tai?
Kostia. Tu nesupranti, taip?
Vita. Taip. Ne, as nesuprantu.
Kostia. Tai taip ar ne?
Vita. Aš nesuprantu, ko tu klausi. Ir išvis, man geriau eiti, jei tu neturi knygų.
Kostia. Neturiu.
Vita. Bet greitai turėsi? Aš galiu palaukti.
Kostia. Nežinau. O gal tu nori parodyti?
Vita. Ką?
Kostia. Nežinau, kaip tai kultūringai vadinasi.
Vita. Tu apie krūtinę?
Kostia. Hm, na gal. Bet...
Vita. Ne, daugiau tai jokiu būdu.
Kostia. Na, tai rodyk papus.
Vita. O tu? Tu pirmas.
Kostia. Bet juk tik ką sakei, kad nesupranti apie ką aš kalbu.
Vita. Taip, sakiau.
Kostia. Na, jei nori žiūrėk, bet tu irgi parodysi, tinka?
Vita. Gerai.

Kostia nusismaukia kelnes prieš Vitą. Ta ilgai spokso. Įeina Duncia.

Duncia.   Kostia, nesupr...

Vita nukrenta ant lovos ir nejuda. Kostia užsimauna kelnes.

Kostia. Na ko tau, juk sakiau, kad užtruktum.
Duncia.   Kas jai, ji apalpo? Tu ją išgąsdinai?
Kostia. Ne, mes mokėmės tikybą.
Duncia.   Tikybą?
Kostia. Taip, pasaulio sutvėrimą.
Duncia.   Tikrai, kaip aš iškart nesusiprotėjau. Tai dėl ko ji apalpo?
Kostia.   Manai tai taip lengva? Ko atėjai?
Duncia. A, čia toks uždavinys, bet pasaulio sutvėrimas matau dar painesnis dalykas.
Kostia. Na?
Duncia.   Tai va, du medkirčiai kirto mišką, vienas per dieną nukirto 16 medžių, kitas 18. Po mėnesio darbo pirmas gavo 2346 levų, o antras 35 levais mažiau. Kaip čia išeina, dirbo daugiau, o gavo mažiau?
Kostia. Na tai kas, ar taip nebūna gyvenime?
Duncia.   Aš suprantu, kad būna, bet čia gi vadovėlis, jis turi mokyti vaikus teisingumo, o ne rodyti gyvenimo realijas.
Kostia. Bet žiūrėk, pirmas kirto pušis, o anas tik beržus. Gal beržus vistik lengviau buvo kirsti?
Duncia.   Beržus lengviau, už juos gal ir mažiau mokėjo, bet matai, antras dirbo dar ir šeštadieniais, o pirmasis tik penkias dienas per savaitę, todėl ir sakau, kad nesąmonė išeina.
Kostia. Tikrai, kažkoks „lievas“ uždavinys. Pala pala, bet tu nepaskaitei ligi galo. Antrasis dar mokėjo alimentus.
Duncia.   Alimentus? Tikrai, nepastebėjau. Aaa, nu jei alimentus, tada viskas aišku, tada viskas tvarkoj, alimentai daug suryja, žinau.
Kostia. Ir klausimas – už kiek buvo parduota mediena, jei atsiskaitęs su medkirčiais, darbdavys dar turėjo grąžinti bankui 4, 5 tūkstančių levų paskolą? Taip, žinai, manau, tau šito uždavinio neišspręsti, palik jį man.
Duncia.   Gal tikrai, geriau tau paliksiu, labai painus uždavinys, tavo galva šviesesnė. O kaip su ta mergaite, ką darysim, gal kviesti greitąją?
Kostia. Nereikia, aš pats, tu eik.
Duncia.   Tikrai? Na žiūrėk.

                                    Vizija
Tamsa. Blyškiai įsišviečia avanscena, du spinduliai, viename Duncia, kitame Kostia, vaidinantis Duncią jaunesnįjį. Kostia šokinėja per virvutę.

Duncia.   Na žiūrėk.
Kostia. Ką?
Duncia. Nieko, čia aš šiaip.
Kostia. Jis tau ką nors primena?
Duncia.   Taip, tave. Tu irgi buvai toks.
Kostia. Kodėl buvau? Aš ir dabar esu, aš niekur nedingau.
Duncia.   Buvai, buvai, nesiginčyk. Laikas mumis pradangina, jus skiria koks penkiasdešimt metų. Bet iš esmės tu toks pat.
Kostia. (nustoja šokinėti) Aš pavargau. Geriau eisiu pažvejoti.
Duncia.   Bet juk šiandien pirmadienis.
Kostia. Tai tu neini pirmadieniais, o man dar tas pat.
Duncia.   Kostia, žinai...
Kostia. Aš gi ne Kostia.
Duncia.   Atleisk, Titai norėjau pasakyti, bet... Kostia tau labiau tinka.
Kostia. Taip, bet tada jo dar nebuvo.
Duncia.   Taip, tada buvai tu. Norėjau tau pasakyti...
Kostia. Ką?
Duncia. Man labai gaila, bet...
Kostia. Ilgai dar stenėsi?
Duncia.   Aš greit išeisiu pas mamą.
Kostia. O aš? Vadinasi ir aš?
Duncia.   Man labai gaila... tu galvoji aš noriu? Aš irgi bijau.
Kostia. Kada?
Duncia.   Praeitą savaitę sužinojau... gydytojas pasakė...
Kostia. Aš klausiu, kada tu išeisi?
Duncia. Manau, šiandien, tikiuosi šiandien, mes kartu išeisime.
Kostia. Aš neisiu, man nebūtina su tavim eiti, eik vienas. (Dingsta)
Duncia.   Kad taip būtų, kad taip būtų, vaikeli...

Tamsa. Vėl įsišviečia prieš tai buvusi scena. Duncia išeina.

Kostia. Jis jau išėjo, gana apsimetinėti.
Vita. Man taip gėda, taip gėda, kaip aš galėjau, kokia aš kvaiša? Juk tu niekam nepasakysi?
Kostia. Žinoma ne, ar aš kokia boba?
Vita. Bet apie kitas tu man pasakojai.
Kostia. Nieko aš tau nepasakojau.
Vita. Pasakojai, sakei visos to paties nori.
Kostia. Tai argi čia pasakojimas? Pasakojimas, kai... na, gerai, visai nieko nesakysiu. Nusiraminai?
Vita. Nežinau, drebulys ima.
Kostia. Tai nuo akmenų, tu peršalsi. Ir kaip jis gali ant jų miegoti? Žinau, ko tau reikia.
Vita. Žinai?
Kostia. Taip, aš čia viską žinau, kur kas padėta, tau reikia truputėlio vyno, kad sušiltum, man irgi reikia, kažkoks virpulys staiga apėmė.

Atneša vyną.

Vita. Bet aš negersiu, neatidaryk, jis pamatys, kad praimtas.
Kostia. Nieko jis nepamatys. Aš jau ne kartą... tai yra, pirmą kartą.
Vita. Tu ir kitas čia vedeisi?
Kostia. Ne, Vita, tik tave. Aš norėjau pasakyti, kad vyną vienas esu gėręs.
Vita. Kodėl?
Kostia. Ką aš žinau, šiaip dėl smagumo. Bet Duncės vynas tai ne koks, rašalas. Ta prasme pigus, nieko gero, bet sušilti padės, imk.
Vita. Ne, aš jokiu būdu...
Kostia. Nesispyriok, va taip, dar gurkšnelį.
Vita. . Vai, aš apsivemsiu.
Kostia. Sakiau, kad čia šiaip sau. Įkvėpk oro. Dabar šilčiau?
Vita. Aha.

Kostia irgi išmaukia gerą dozę.

Kostia. Ir man kažkaip linksmiau pasidarė. Bet ten geras buvo, jis įeina, o tu žiūri, aš irgi dar jo nematau...

Abu juokiasi.

Vita. O tu jam apie tikybą...
Kostia. Bet tau gerai ten su apalpimu išėjo, kaip tu sugalvojai?
Vita. O kas man beliko daryti?

Kostia įneša kasos aparatą.

Kostia. Žiūrėk, čia kasos aparatas. Duncia jį pasivogė, kai čia parduotuvė buvo...
Vita. Tu sakei – čia buvo teatras.
Kostia. Na taip, o paskui kurį laiką buvo parduotuvė, tokia didelė, trijų žvaigždučių, dabar tokių nėra. Jis, Duncia, ten irgi dirbo, tai yra čia, čia ta parduotuvė buvo. Paskui bankrutavo ar dar kažkas atsitiko, o Duncia niekur iš čia nebeėjo, pasiliko. Sako, laukiu teatro. Tipo turi grįžti. Na, toks nupeizėjęs senukas, bet man jis nieko, aš galiu čia lankytis kada noriu, žaisti.
Vita. Oi, kam tu atidarei?
Kostia. Norėjau parodyti, kaip atrodė lietuviški pinigai litai. Ar esi mačiusi?
Vita. Taip, pas močiutę, bet tiek daug tai ne.
Kostia. Duncia nemoka atrakinti kasos, jis niekada nematė, kas yra viduj, tik spėja, o aš iškart atkodavau, kai radau ją. Bet Duncei nesakau, o kam? Tegul pats ieško kodo.
Vita. Koks tu nedraugiškas, Kostai, juk jis tave priima, mmm... sprendžia už tave uždavinius...
Kostia. Iš kur tu žinai? Ai, taigi tu viską girdėjai, tiksliai. Na, gal reikės jam pasakyti, tu teisi. Lengvas kodas, keturi trejetai. Kaip jis neatspėja, nesuprantu. Na, suskaičiavai?
Vita. Aš tik šiaip žiūrinėju.
Kostia. Aš buvau vieną kartą suskaičiavęs, tai atrodo kažkur apie penkis tūkstančius yra. O tu pameni?
Vita. Ką?
Kostia. Mes tarėmės, aš parodau, paskui tu.
Vita. Ne.
Kostia. Bet tu matei, o aš ne.
Vita. Baik arba aš išeisiu.
Kostia. Na gerai, kitą kartą.
Vita. O kitos tau rodė?
Kostia. O kaipgi, visos... beveik, gal kuri ir nerodė, nepamenu dabar.
Vita. Na ir?
Kostia. Kas ir?
Vita. Tau patiko?
Kostia. O tau patiko?
Vita. Duok dar vyno.
Kostia. Žiūrėk tik, kad nepasidarytų bloga.
Vita. O čia yra kur pasislėpti?
Kostia. Oi, kiek nori. Tu eik slėptis, o aš ieškosiu, skaičiuoju iki 30.

                                        Vizija
Tamsa. Įsišviečia viena lova, joje Duncia, po ja Kostia-Duncia jaunesnysis.

Kostia. Nieko nepagavau.
Duncia.   Aš gi tau sakiau – pirmadienis, pirmadienį niekada nekimba.
Kostia. Vis galvoju.
Duncia.   Apie ką?
Kostia. Apie tave.
Duncia.   Mane?
Kostia. Kodėl tu taip priskretai prie šito teatro?
Duncia. Čia praėjo visas mano gyvenimas.
Kostia. O aš? Aš gal visai ko kito norėjau?
Duncia.   Aš žinau, Titai, taip išėjo, aš nieko kito nemokėjau, be to kažkas mane čia užbūrė, kažkas sustabdė, ta tamsa, po to uždanga atsidaro, prožektorių šviesos, norėjau pamatyti, kas bus toliau, o paskui, kas bus dar toliau ir taip toliau, aš vis laukiau, laukiau ir kažko tikėjausi, dekoracijos keitėsi, o aš vis stovėjau ir žiūrėjau, o metai ėjo, o aš vis stovėjau ir žiūrėjau kaip pakerėtas, o paskui jau nebebuvo kur eiti, aš jau buvau niekur kitur netinkamas ir nieko kito nemokėjau. Atleisk.
Kostia. Geriau tu išeitum.

Tamsa. Šviesa, scenoje Duncia. Prieina prie lovos, kur Kostia su Vita gėrė jo vyną, paima butelį, pažiūri, kiek nugerta, nori irgi gurkštelti, bet kažką prisimena, atitraukia butelį nuo veido.

Duncia. Aš išeisiu, išeisiu.

Įeina Valkata.

Valkata. Dunciau, gerasis žmogau, duok lašelį ištroškusiam, neleisk numirti.
Duncia. Ale tik palik duris praviras, tuoj prigužės.
Valkata. Aš tik vienas, nebijok, duok lašelį, nenuskriausk nelaimingojo. Tris dienas nei lašo burnoj neturėjau.
Duncia.   Gerai jau, gerai. Paimk šluotą, pašluosi avansceną...
Valkata. Nesikeik, Dunciau, gerasis žmogau, išgebėtojau mano.
Duncia.   Čia, priekį sakau pašluok, o aš uždangą uždarau, kad nepridulkintum ant lovų. Paskui galėsi šitą išgerti.
Valkata. Aha, gerai, jau šluoju, šluoju, neabejok, ačiū tau, ačiū.    Ai, ką čia šluosi visą dieną.

Kiek pašluoja į žiūrovus, po to numeta šluotą ir gerdamas išeina pro uždangą į sceną.
                              Pertrauka.

                            II veiksmas.
                          Uždanga uždaryta

Girdisi Tiurlio balsas. Taip taip, aš tau sakau - teatras, tikrai,  užeik. Jacekas tai žino, nakvojo čia.
Jaceko balsas. A Duncie nema?
Tiurlio balsas. Wszystko pozhontu. Paieškosim, gal kur išėjo. Dunci. Ai, nesvarbu, aš čia kaip namuose.

Atitraukinėja uždangą ir kalba toliau.
Čia žiūrovų salė buvo, matai? Gaila šviesos nėra. Duncė tau viską parodys. Na, prie Faximos tai buvo prekybos salė, čia - sandėliai, nes galima buvo prekes kilnoti su štangomis, o ten vyko prekyba.
Kastytis. Didelė salė.
Tiurlis. Aš tau sakau, tai buvo prekybos centras, trys žvaigždutės, Duncė tau parodys, viskas vienoj vietoj, maistas, drabužiai, man tai faktiškai patiko, nors ten, žinoma, niekas tavęs nepažinojo, ne taip kaip dabar, kad gauni arbatos išgerti parduotuvėje, pasikalbi ir į kreditą duoda nusipirkti, ne, tada to nebuvo, viskas savitarna, kasininkai, dešimt kasų stovėjo, pilna žmonių, eilės, kada ten pasikalbėsi, Duncė patvirtins, bet dabar tai irgi nieko gero, man, pavyzdžiui, į kreditą niekur neduoda, nes pažįsta, tai koks man skirtumas, ar tada negaudavau ant skolos, nes nepažinojo, ar dabar dėl to, kad pažįsta negaunu? o pasivaikščioti, pasidairyti buvo smagu.
Kastytis. Kažkaip aš tų Faximų neprisimenu, miglotai labai.
Tiurlis. Na tai kur tu prisiminsi, tu mažas buvai. Duncė tau geriau papasakos, jis čia viską žino.

Tuo metu jau atidarytas vyno butelys, pripilta stiklinė ir Tiurlis pirmas išgeria.

Tiurlis. Kuo tu sakei vardu?
Kastytis. Dar nesakiau, bet Kastytis.
Tiurlis. Kastytis baltalytis. Gerk, Kastyti baltalyti, šlykštus bet pagydo. Į Jaceką. Jacek, ty budiesz?
Jacekas. A jakzhe?
Kastytis. O kodėl teatras išnyko?
Tiurlis. Duncė tau geriau paaiškins, na, kažkokia krizė, rekonstrukcija ar kažkas panašaus ten buvo, be to žmonės pradėjo neiti į teatrą, nes ko eiti, kai namie televizorius, arba nueini į pramogų centrą, ten ir boulingas, ir visi kiti priedai, ledas, kinas, kavinės, baseinas ir taip toliau. Jacek, ty czio, spatj zadumal?
Jacekas. (guli lovoje) Ne, ja tak po prostu.
Tiurlis. O teatras kas, vien ašaros, jausmai ir kita betvarkė, jokio džiaugsmo žmogui, poilsio jokio, galvot reikia, tai ir rinkosi žmonės pramogas, linksmybes, o nuo to juk menininkai kenčia, na Duncė, aišku, tau geriau paaiškins, bet tiems aktoriams ir kurie dirbo teatre, buvo striuka, nes pinigų negaudavo, žodžiu, krizė, supranti, na Duncė geriau žino, jis moka pakalbėti, pamatysi, pavyzdžiui, prisigalvodavo jie irgi visokio velnio, kaip  prisivilioti žiūrovą, atidarė skalbyklą ten, kirpyklą, siuvyklą, dar kažką, atidavei, sakysim, skalbinius arba daro tau šukuoseną, manikiūrą, pavyzdžiui, o tu be to dar spektaklį žiūri ir sriubą už dyką valgai. Bet galų gale niekas negelbėjo, nei sriuba, nei skalbimas.
Kastytis.   Gerai būtų kokį tikrą spektaklį pamatyti.
Tiurlis. Na ką tu, nuobodybė, visi kalba, šneka kažką, muzika rėkia, neišsimiegosi, buvau vieną kartą, jokio poilsio. Ačiū Dievui, dabar bent galiu ramiai gerklę praskalauti kada noriu, Duncė mano geriausias draugas, aš kasdien čia relaksuojuosi. Tai prosit.
Kastytis. Ačiū. Seniai norėjau teatrą pamatyti, aš studijuoju teatrologiją, o teatro nemačiau.
Tiurlis. Keista, kad dar tokie mokslai liko, kai teatro nebėra.
Kastytis.  Bus teatras, kada nors vistiek bus.
Tiurlis.  Vo vo, ir Duncia vis sako, pamatysi sugrįš teatras, nors ką čia sugrįš, bet gal ir sugrįš, ką gali žinoti, žmonės juk keičiasi, dabar jau girdžiu vėl kažkokio dvasingumo išsiilgę, dėl to ir tos Faximos išnyko, atsibodo tos akcijos, atrakcijos, tu  nelaikyk, gerk, matai Jacekas laukia.
Kastytis. Na zdrowie.
Jacekas. Dzenkuje.
Tiurlis. Aną dieną net išsigandau duonos nuėjęs nusipirkti, o gi mūsų parduotuvėlėj poezijos vakaras vyksta, Klemensas, pardavėjas tik šššš man sako, tai aš ir dingau, gal tikrai, sakau, Duncis teisus, jis niekada neklysta, matytum kaip jis žuvį gaudo, pala, o gal jis žvejoja, ai, gi šiandien pirmadienis, tada ne, pirmadieniais jis nežvejoja, sako - ne žuvies diena, aš patikrinau kartą, tikrai nė vienos žuvelės nesugavau. (Jacekui) Tai apsidžiaugs Duncia tave pamatęs.
Kastytis. Aš jį stotyje sutikau, pinigų manęs prašė. Įsikalbėjom, tai papasakojo, kad pasimetė nuo saviškių, paskui kažkas jį apiplėšė, žodžiu, nei grįžti, nei pasilikti.
Tiurlis. Pasilik, Duncia tave priglaus ir aš padėsiu, tut na Litwe zhywec vo, liuks, rozumie?
Jacekas. A jakzhe?
Tiurlis. Jakže jakže, nieko tu nesupranti, bet vistiek gerk (paduoda stiklinę).
Jacekas. Dzenkuje.
Kastytis. Apie teatrą kažką paistė, kad buvo teatre, gyveno atseit, bet aš nepatikėjau, sakau, parodyk  kur, tai atvedė.
Tiurlis. Nu jo, praeitą savaitę čia buvo lenkų sesija, o kadangi ir mes su Dunciu dalyvavom, tai galima vadinti tarptautiniu simpoziumu.

Įeina Duncia.

Tiurlis. O, vilką mini vilkas čia. Kaip tik apie tave kalbam.

Ilga tyla.

Jacekas. Dzen dobryj, pan Duncik.
Tiurlis. Matai, sugrįžo, pasiilgo, negali jis be mūsų, negali be Lietuvos. Gal sakau suteikime jam pilietybę? A, ką tu galvoji apie tai? Kaip manai? Ko tyli, Dunciau? (Kastyčiui) Įpilk jam, juk matai žmogus žado neteko iš džiaugsmo. Čia Baltalytis, domisi teatru, studijuoja teatrą, atėjo pas tave pasisemti teatro. Sakiau, kad gali, a, juk gali, papasakosi jam, kitaip jis egzamino neišlaikys, jam reikia tavo pagalbos. Ko negeri, Duncia? Tu kažkoks keistas šiandien, vėl ką nors sumąstei? (Kastyčiui) Tu duok jam, duok, ko lauki. Išgerk, čia mūsų, palengvės.

Duncia ilgai žiūri į stiklinę, apsidairo, po to čiumpa ir užsiverčia iškart vienu mauku į save.

Tiurlis. A, nu kaip nuėjo? Čia Kastytis, ko tu taip žiūri į jį? O čia Jacekas, neprisimeni? Lenkas, praeitą savaitę čia... Ko taip spoksai, manęs nepažįsti? Aš Tiurlis...  (Čia ilgos pauzės tarp sakinių)
Duncia.   (surinka) Šaaa, ramiai, tai yra tylos. (Rėkia) Tylos, visiems tylos, vyksta repeticija, prašau užsičiaupti, visi užsičiaupia, klauso manęs, kam nepatinka, gali išeiti. Supratot? Klausimų yra? Puiku. Turim suspėti surepetuoti iki spektaklio.
Tiurlis. (Kastyčiui) Matei? Jis toks, Duncius toks, su „cviaku“, niekada nebūna vienodas...
Duncia.   (perstumdo lovas) Sakiau užsičiaupti, vyksta repeticija, kur darbininkai, amžinai viską turiu pats daryti? Užsičiaupkite, jūs galite paklausyti režisieriaus, ar ne? Gal man išeiti? Gal jūs repetuosite be manęs, ką?
Tiurlis. Nepyk, Duncia, tik norėjau paklausti, tai tu dabar  režisierius?
Duncia.   Taip, kvaily, gal manei, kad tavo boba režisierius? Ar tu matai čia kitą režisierių? Ką? Ar čia yra koks nors kitas režisierius, tu jį matai? Aūūū. Ne? Aš irgi ne.
Tiurlis. Ne, bet...
Duncia.   Tai va, tada jokių bet, prie darbo, sparčiau, nemiegam nemiegam. Darbininkai, ruošiam trečią veiksmą. Šviesos, muzika...
Kastytis. Pradėsim nuo trečio?
Duncia.   Kas čia per asilas?
Tiurlis. Taigi sakiau, Kastytis, jis vaidins vietoj susirgusio, kaip ten jis, pamiršau...
Duncia.   Žinau, nesvarbu. Moki tekstą?
Kastytis. O kaip gi, mokiausi.
Tiurlis. Žinai, jis čia visą dieną repetuoja, aš jam padedu. Jis gabus, jis mokosi teatrologiją, jis patemps, matysi.
Kastytis. Taip, tikrai, galite manim neabejoti.
Duncia.   Puiku, puiku, aš matau, kad tu gerai tiksi, dabar netgi galvoju, kad tu gal būsi geresnis už tą... kas ten pas mus ant biuletenio?
Tiurlis. Na šitas, hm... tu gi žinai, kaip aš neįsimenu tų pavardžių.
Duncia. Žinau žinau, tai nesvarbu. Taigi, Kastyti, trečias veiksmas, tu juk supranti, finalas – tai viskas, tai viso spektaklio pabaiga, jūs mokėtės šito?
Kastytis. O kaipgi, maestro, žinoma.
Tiurlis. Jis žino, aš juk sakiau, galvotas vaikinas, tu juk žinai, bet ko aš pas tave nevesčiau.
Duncia.   O tu įpilk, ko snaudi? Ir būtų gerai, kad iškart daugiau atneštum, bus sunki repeticija.
Tiurlis. Oi, Dunciau, tu tik tą išgerk, ką atnešiau, aš juk avansą gavau, nebijok. O reiks, tai akimirksniu sulakstysiu. Tik tu dirbk, brangusis.
Jacekas. A ja? Co to wy robite?
Tiurlis. Įpilsiu, neverk, „spokucha“.
Duncia.   Jacek, a ty czego tutaj ... guli, ponimajesz. Ty budesz panenka, dzevczina. Mums reikalinga mergina. Rūbai, grimas, kur jūs?
Tiurlis. Gal...
Duncia.   Ne, tavo Zitka netinka, per sena.
Tiurlis. Zitka per sena? Pažiūrėk į save, tuoj į žabtus įpunktyruosiu.
Kastytis. (surinka) Ša, tylos, kaip tu su režisierium kalbi, stuobry.
Tiurlis. Jūs ką, visai pamišot? Mano Zitka vo boba.
Duncia.   Tu nepyk, Tiurli, aš nenorėjau įžeisti, bet apseikime be Zitkos, ji juk ne aktorė.
Tiurlis. Na, tau spręsti, tu geriau žinai, tu juk režisierius.
Duncia. Ir dar koks režisierius. Taigi, perrenk jį į merginą.
Tiurlis. Gerai, bus padaryta.
Jacekas. O, ja budze dobra diewczina.
Duncia.   Visi į vietas. Muzika paruošta?

Nuskamba keli muzikos taktai, sumirksi šviesos, atseit visi pasiruošę. Tiurlis su Jaceku paskubom dar išgeria vyno ir išeina persirengti.

Duncia. Esi kada šaudęs iš pistoleto, mh, tiksliau revolverio? Tiksliau noriu sužinoti, ar esi taiklus šaulys?
Kastytis. O ką, reikės šaudyti?
Duncia. Tai žinoma, kaipgi be šito, be šito nebūna spektaklio. Jūsų ką, to nemokė?
Kastytis. Aaaa, tiesa, bet teatre turbūt šaudoma ne iš tikrų kulkų?
Duncia.   Taip taip, tikrų nebus, gali nebijoti.
Kastytis. Aš nebijau, tik sakau, kad tada nesvarbu, ar esi taiklus, ar ne?
Duncia. Iš tikrųjų taip, tu teisus, bet vistiek viskas turi atrodyti tikroviška. Teatre negali būti falšo, supranti? Tu tikrai mokaisi teatrologijos?
Kastytis. O, taip, žinoma, jūs neabejokit, aš gerai suvaidinsiu.
Duncia. Tai puiku, aš to ir norėjau, o dabar išgerkim.
Kastytis. Į sveikatą.
Zitka. Miciau, kis kis kis...

Įeina Zitka.

Zitka.   Nematei mano gražuolio?
Duncia. Kurio?
Zitka.   Katino, aišku.
Duncia. Ne.
Zitka.   O to?
Duncia. Tiurlio?
Zitka.   Taip, ko daugiau. Na, matau, kad jis čia buvo.
Duncia.   Gal išgersi?
Zitka.   Tu ką, aš gi užsikodavusi, ir tu sakei, kad šiandien neimsi. Ech, jūs vyrai, lepšiai.
Duncia.   Matai, čia mes vieną dalyką ruošiam, repetuojam, o repetuojant būtina, dėl įkvėpimo, taip sakant.
Zitka.   Tai kur jis?
Duncia. Tikrai, kur jis? Kažkur dingo, pasisukiojo čia truputį ir išgaravo, greičiausiai namo išėjo, tu eik, jį namie rasi.
Kastytis. Čia jūs apie tą, tokį aukštą, trumpai kirptą kalbat?
Zitka.   Taip.
Kastytis. Ne, tokio nepastebėjau.
Duncia.   Labai juokinga. Tu geriau tekstą mokykis, išminčiau.

Įeina Tiurlis su Jaceku.

Zitka.   Kas gi čia?
Tiurlis. Stop stop stop, tai ne tai, ką tu pagalvojai.
Zitka.   Negana, kad geri, tai dar ir mergas...
Tiurlis. Zitka, baik, čia ne merga, čia vyras.
Zitka.   Dar gražiau, tu visai nukvailėjai, tau mergų maža?
Tiurlis. Man jų nereikia...
Zitka.   Matau.
Tiurlis. Tpfu, ir vyrų irgi nereikia. Baik, gerai. Čia Jacekas, tas lenkas, kur čia gyveno, jis ne merga.
Jacekas. Ja jestem pienkna dziewczyna.
Tiurlis. Užsičiaupk, šlėkta.
Duncia.   Mums vaidinimui reikalinga mergina, tai aš ir paprašiau, kad perrengtų lenką.
Zitka.   Lyg jis pats negalėtų persirengti.
Tiurlis. Bet gi jis nežino, kur rūbai.
Zitka.   Žino, nebijok, jau visą amžinybę jis čia sukiojasi. Galėtų jau ir lietuviškai išmokti.
Jacekas. Aš moku. Aš graži panenka.
Duncia.   Na, gana čia tų nesąmonių, laikas repetuoti. Tu, eik, Zitka, Micių atsiųsim.
Zitka.   Pala, pirma duok pinigus.
Tiurlis. Ech. (Paduoda Zitkai).
Zitka.   Ir Kostiai pasakyk, kad pietų pareitų.
Duncia.   Ale kur jis nublūdino, juk buvo, jis čia buvo, jei pamatysiu, pasakysiu.

Įeina prasilenkdamas su išeinančia Zitka Verslininkas.

Verslininkas. Laba diena, ponia.
Zitka.   Viso gero, dar vienas.
Tiurlis. Ko tau čia?
Verslininkas. Taip, gražu čia, gražu. Sveiki, ieškau tokio Tito Dunciko.
Duncia.   Nu.
Verslininkas. Nu jo. Labas, reiškiasi. O šita panelė ką, laisva?
Tiurlis. Kuria prasme? Tu jos nori?
Verslininkas. Nieko sau pupytė.
Jacekas. Aš mergycė kaip pupytė, mano...
Duncia.   Jis ne pupytė.
Verslininkas. Transvestitas? O, tai dar įdomiau, tai pagyvins, paįvairins įmonės veiklą. Bus galima orientuotis  į įvairias orientacijas ir kryptis, taip sakant.
Kastytis. Jis be to dar ir lenkas.
Verslininkas. Tai visai žavu, iškart užsirekomenduosime kaip tarptautinė seksualinių paslaugų įmonė. Gal ir tu norėsi pas mane dirbti?
Duncia.   Palauk, ką tu čia pliauški, ko tu nori?
Verslininkas. Jūs irgi gausite darbo. Štai raštas.
Duncia.   Skaityk tu, mano akiniai kažkur...
Tiurlis. Taip taip taip, aha, taip, žodžiu, čia steigiamas viešnamis.
Duncia.   Kaip viešnamis?
Kastytis. O čia tai bent. Aš noriu, noriu.
Verslininkas. Puiku, tu priimtas, aptarnausi mažumas.
Duncia.   Bet gi tu norėjai vaidinti pas mane, kaip tavo teatrologija?
Kastytis. Vaidinti galima ir pasenus, o dabar reikia kalti pinigą, kol jaunas esu. Teatre gi niekas dorai neuždirba.
Duncia.   Bet kodėl, kas taip nusprendė?
Tiurlis. Čia savivaldybės raštas, matau mero parašas, antspaudas ir telefonai, rekvizitai, žodžiu, raštas tikras:
„Buvusias teatro patalpas atiduoti prostitucijos verslui vystyti ir plėtoti mūsų mieste į pono Krauzės rankas“.  
Verslininkas. Ponas Krauzė tai aš.
Duncia.   Palauk, ar tik ne tu prieš kokią valandą prašei manęs vyno atsigerti.
Krauzė. Ne prieš valandą, prieš dvi. Taip, aš, bet dabar kitas laikmetis ir šūkis: „Kas vakar buvo nieks... “ pasenęs. Viskas vystosi kur kas greičiau, dabar jau ne dienos, bet valandos viską apsprendžia. Beje, dėkoju už vyną, tada labai padėjo. Kol kas eisiu apsižvalgyti po savo patalpas, o jūs aptarkit ir nutarkit, kas dirbs su manimi.
Tiurlis. Žinote, ponas Krauze, kartu būtų galima ir lošimų namus kurti po vienu stogu.
Krauzė. Nebloga mintis. Kas dar?
Tiurlis. Dar hm, štai čia galėtų būti restorano salė, kur dabar sėdi žiūrovai, scenoje vyktų striptizo šokėjų pasirodymai...
Kastytis. Aš noriu.
Tiurlis. ... o fojė galėtų stovėti stalai lošėjams, ruletė ir automatai. Aktorių persirengimo kambariai virstų miegamaisiais, na žodžiu, vieta, kur vyktų prostitucijos vystymas ir plėtotė.
Krauzė. Puiku. Tu priimtas. Taigi, aš tuoj grįšiu.
Išeina.

Duncia. Teatras viešnamis?
Tiurlis. Ir lošimo namai.
Duncia. Tu išprotėjai, Tiurli. Ką aš pasakysiu vaikams, kurie tuoj ateis?
Kastytis. Bet tai įsakymas, mero potvarkis, tu negali jam prieštarauti, ir be to mes visi norime ten dirbti.
Tiurlis. Žinai, Duncia, man jau kažkaip atsibodo tos statybos, vis gerk ir gerk, nei dienos poilsio. Čia - tai bent pagyvensiu kaip žmogus, o ir tu gausi darbo, nebijok, tavęs niekas neišvarys.
Duncia.   Kokio darbo? Aptarnauti pagyvenusias ponias?
Tiurlis. Na ne, galėsi prie įėjimo pastovėti...
Duncia.   Durininku mane padarysi, ačiū.
Tiurlis. O ką, visai geras darbas. Arba paltus priiminėsi, dar sceną ruoši, prasisuksim.
Duncia.   Gerai, o kada jam atiduodamas teatras, data ten yra įrašyta?
Tiurlis. Taip,  aha, tuoj, nuo dvidešimt antros.
Duncia.   Tai nuo rytdienos reiškia.
Tiurlis. Na koks skirtumas, viena diena ar ką keičia?
Duncia.   Keičia ir labai, šiandien mes vaidinsim, visi į vietas.
Kastytis. Aš jau nenoriu, nuo rytdienos aš dirbsiu linksmesnį darbą.
Duncia. O tu?
Jacekas. Ja tezh, kak Kastytis.
Tiurlis. Dėl tavęs, Dunciau aš galiu, bet ar verta?
Duncia.   Tavęs man kaip tik mažiausiai ir reikia. Gerai, aš užmokėsiu.
Kastytis. Kuo, rodyk pinigus.
Duncia. Manai neturiu? Tuoj (atsineša kasą). Tuoj. Kaip ten? keturi trejetai. Aha, tinka. Štai, atidaryta.
Kastytis. Bet čia ne levai.
Duncia.   Na ir kas, litai, nuneši numizmatams tau atskaitys kelis šimtus levų, negana?
Kastytis. Na gal. O ką vaidinsim? Tu juk nieko nepasakei, tik gainiojai mus „trečias veiksmas, trečias veiksmas“.
Duncia.   Supranti, finalas...
Kastytis. Tą jau sakei.
Tiurlis. Tu išklausyk, jis režisuoja.
Duncia.   Dvikovos scena. Kas laimi, tas lieka su Matilda, Matilda tai mūsų panelė, mes dėl jos varžomės...
Kastytis. Kas čia per vardas Matilda? Tu išprotėjai, manai aš varžyčiausi dėl kažkokios Matildos?
Duncia.   O kokio tu nori?
Kastytis. Na tarkim, galėtų būti Siuzana. Kaip tau, Jacekai?
Jacekas. O, dobrze, Siuzana is good.
Kastytis. Be to, ko man su tavim varžytis, pažiūrėk į save, aišku, kad ji eis su manim, čia nėra net ko abejoti, ane, Siuzana?
Jacekas. Koneczno.
Duncia.   Taip, bet aš tave įžeidžiau, supranti, aš tau trenkiau į veidą, štai taip.
Kastytis. Oi tu, susna, aš tave...
Tiurlis. Pala pala, be rankų, šalčiau, vyruti, jis norėjo tave uždegti, paruošti vaidmeniui.
Kastytis. Jau paruošė. Gerai, kas toliau?  
Duncia. Toliau? Taip, toliau, kaip sakiau, dvikovos scena, mes kausimės pistoletais, tai yra revolveriais. Aš tuoj atnešiu.
Kastytis. Palauk, o kodėl mes pradedame nuo galo, kada vaidinsime pirmą veiksmą?
Duncia.   Kai tu pasensi ir suprasi, kad teatras yra svarbiau už pinigus.
Kastytis. Taip, gal tai ir bus kada nors, bet dabar kol kas pinigai yra pirmoje vietoje.
Duncia.   Ir seksas. Pinigai ir seksas.
Jacekas. Koneczno.

Įeina Krauzė su Kostia ir Vita.

Tiurlis. Sūnau, labas.
Kostia. Labas.
Krauzė. O viešnamis, tiesa, nelegalus jau veikia pasirodo.
Duncia.   Ką čia tauziji?
Krauzė. Viename iš savo miegamųjų užtikau juos.
Tiurlis. Ką ten veikėt?
Kostia. Tu nesuprasi.
Vita. Mes mokėmės tikybos.
Tiurlis. Aaa, su tikyba aš kažkaip nelabai susipažinęs.
Kostia. Sakiau, tu nesuprasi.
Duncia.   Matau, kad per anksti pradėjote savo veiklą, gerbiamas pone.
Krauzė. Kuria prasme?
Duncia.   Jūsų įgaliojimai prasideda tik nuo rytdienos.
Krauzė. Argi viena diena ką nors keičia?
Duncia.   Ir dar kaip. Todėl prašom apleisti teatro patalpas ir kuo skubiau, kol nesiėmiau griežtų priemonių.
Krauzė. Gerai jau, gerai. Iki rytojaus, mano berniukai.
Jacekas. Do widzenia.
Kastytis. Ryt devintą aš būsiu.

Krauzė išeina, dingsta ir Kostia su Vita.

Duncia.   Manau metas atidirbinėti pinigus.
Kastytis. Et, kiek čia tų pinigų.
Duncia.   Nesibrangink, darbas gi nesudėtingas.
Tiurlis. Nežinau, ar čia gerai, kad mes tą Krauzę taip išlydėjom, nedraugiškai.
Duncia.   Einu rekvizito. O tu ruošk finalinį pasisakymą.
Išeina.

Kastytis. Ką jis turėjo omeny?
Jacekas. Na zdrowie, Kastytis (išgeria).
Tiurlis. Pasakyk kokį eilėraštį, juk moki? Manai Krauzė priims mane?
Kastytis. Taip, juk sakė.
Tiurlis. Gerai būtų į šį verslą įsisukti, tik bijau, kad žmona neleis.
Kastytis. Tada turėsi ją mesti, viskas labai paprasta.
Tiurlis. Gal tu ir teisus, kam ji man?

Grįžta Duncia.

Duncia.   Klausyk, visada norėjau paklausti, kodėl niekas tavęs nevadina tikru vardu?
Tiurlis. O ką aš žinau, Tiurlis ir Tiurlis, daugiau nieko. Vaikystėje dar pridėdavo - Tiurlis Tiurlis Saksofonas.
Duncia.   Juokinga.
Tiurlis. Visiem buvo juokinga, o man, jei kitiem juokinga, tai patinka. Saksofono dabar tik neliko.
Duncia.   Tavo Kostia geras vaikas, padėk jam dažniau.
Tiurlis. Aš padedu, manai nepadedu? Tik tas darbas prakeiktas, visą laiką suryja, bet pinigų aš jam duodu, kaipgi.
Duncia.   Gerai, vadinasi finalinė scena. Aš šausiu pirmas, o po to tu. Visi verkia, uždanga užsidaro. Pabaiga. Aišku?
Kastytis. Taip.
Jacekas. O moje Kastytis!
Duncia.   Dar galim pasakyti kelias finalines replikas, taip yra priimta.
Kastytis. Taip, žinau, skaičiau Šekspyrą.
Duncia. O Šekspyras taip rašė?
Kastytis. Žinoma, visur yra finalinai monologai, priešmirtiniai, bet mes juk nesiruošiame mirti?
Duncia.   Mes ne. Gal tik vienas kuris.
Kastytis. Taip, juk dvikova.
Duncia. Būtent.
Tiurlis. Aš paruošiu tuo tarpu aikštelę, o jūs varykit savo litanijas (stumdo lovas).
Duncia. Kokios čia litanijos. Sudie, Melpomene...
Kastytis. Kokia Melpomenė? Juk susitarėm Siuzana, amžinai kažką išgalvoji, Matilda, Melpomenė...
Duncia. Taip taip, Siuzana, pamiršau. Sudie, ... pamiršau, ką norėjau pasakyti, tu supainiojai.
Kastytis. Tu neturėjai ką pasakyti, tu netašytas stuobrys, tu net Šekspyro nesi skaitęs. Sudie, Siuzana. Neatsisveikinu, nes manau, kad laimėsiu savo gyvenimo ir mūsų meilės kovą, tegul tai bus išbandymas ir mūsų jausmų išmėginimas. Žinau, kad myli mane, o ne jį, žinau, kad turiu laimėti ir neatiduoti tavęs į rankas to, kurio nekenti labiau už viską pasaulyje...
Duncia. (pradeda kalbėti šiek tiek anksčiau ir abu kalba vienu metu). Visą gyvenimą buvau tau ištikimas, gyvenimas prabėgo tavo akyse, užbūrei mane, prikaustei prie savęs, net ir žmoną anksti palikau dėl tavęs...
Kastytis.   ... ir jei likimas bus mums gailestingas, noriu, kad meilė mūsų ir deginantis jausmas neišblėstų per amžių amžius, visada karštai mylėsiu tave, brangioji mano Siuzi...
Jacekas. O, pienkne, pienkne, moje Kastytis, teraz kochanie tebe...
Duncia. ... nesulauksiu, gaila, per ilgai teko laukti...
Kastytis. Kocham tebe, Siuzi, kocham. Aš pasiruošęs, šauk, niekše.
Tiurlis. Į vietas, prie barjero.

Lovos sustumdytos taip, kad žymėtų dvikovos vietą – dvi lovos per dešimt žingsnių viena nuo kitos.
Duncia pirmas paima iš dėžutės pistoletą.

Tiurlis. Pasiruošę?
Duncia. Taip. (Kastyčiui) Žiūrėk, neprašauk pro šalį.
Kastytis. Jeigu man bus proga, neprašausiu.

Pauzė. Duncia iššauna. Kastytis krenta. Pauzė.

Duncia. Dabar tavo eilė, girdi?

Pauzė.

Duncia. Aš nepataikiau, dabar tavo eilė šauti. Užteks apsimetinėti, čia kas režisierius, tu ar aš? Šauk gi. Šauk ir baigiam, spektaklis baigtas, supranti? Man to tik ir reikėjo, finalinės scenos, tu gerai vaidinai, aš sužavėtas, aplodismentai, kitus veiksmus vaidinsim rytoj, arba kada tu panorėsi, dabar stokis ir baik savo vaidmenį, dabar tu šauni į mane.

Kastytis nejuda. Tiurlis prieina prie jo papurto.

Tiurlis. Gerai vaidina, vaikis. Na gana apsimetinėti, tau gi sako, tu gyvas, dabar tu šauni.
Jacekas. (pripuola prie Kastyčio). Ty ego ubyje, to estj morderstwo. Moje Kastytis, moje Baltalytis, ty ego ubyje, ty padla, ty litewska suka, on ne zhyje. On ne zhyje, Kastytis, Kastytis, Jezus Marija.

Griebia pistoletą iš Kastyčio rankų ir šauna į Duncią. Vienas, antras, trečias šūvis. Duncia krenta.

Kastytis. Siuzi, ja zhyje, ty menia kocham?
Jacekas. O Kastytis, ty zhyje, ty zhyje. Dzenkuje, papa rymskij. Ja kocham tebe.

Puola į glėbį, bučiuojasi.

Tiurlis. Bet Duncia, tu kruvinas...

Įbėga Kostia.

Kostia. Duncia... Titai, Titai, tu sužeistas? Titai, girdi mane?

                                        Vizija

Kitas apšvietimas. Duncia guli, Duncia jaunesnysis-Kostia šalia.

Duncia. Štai ir viskas, išeinu.
Kostia.   Kodėl tu šitaip padarei?
Duncia. Nenorėjau ligoninėje. Palieku tau Kostią, padėk jam, tėvai jam nepadės.

Vėl ankstesnis apšvietimas.

Aktorė.   Štai čia, užeikit, užeikit, nesistumdykit, vaikai, čia scena... Oi, kas gi čia, kas jūs tokie? Kur Duncia?  Duncia. A, vėl prisigėrei? Žadėjai pasiruošti.
Duncia. Aš pasiruošiau...
Aktorė. Matau. Negalėjai nors šiandien susilaikyti. Na, vaikai, nekreipkit dėmesio, scenos darbininkai visada būdavo girti, čia jau nieko nepakeisi, bet palikim juos ramybėje, pakalbėkim apie aktorius. Štai ši vieta vadinasi rampa, nuo jos aktoriai kreipiasi savo monologais į žiūrovą. Taigi. Čia matote ratą, kai jis sukasi, keičiasi dekoracijos. Gaila, Duncia negalės jums to pademonstruoti. Ten uždanga, nelieskite. Arba jei norite galime pabandyti uždaryti. Kurie stipresni berniukai? Štai šitą virvę, taip, gerai, gerai, dar, uždanga palengva užsidaro.

                  UŽDANGA PALENGVA UŽSIDARO