Dangus aptemo. Aš tebesėdėjau ant suolelio. Pilki debesys suskubo užimti savo pozicijas. Jie bent žino, ką jiems daryti, kur eiti... Praeiviai pasislėpė, juk dangus žadėjo ne ką kitą, kaip tik lietų, o gal net liūtį. Aš sėdėjau toliau. Kapt kapt ant nosies galiuko šokinėjo lietus, o man skaudėjo, nežmoniškai skaudėjo sielą... Niekas nesugebėtų jos pagydyti, o ir nieko nėra, kas bent jau bandytų tai padaryti... Vasaros dangus prapliupo kaip iš kiauro kibiro. Po minutėlės jau buvau šlapia iki paskutinio siūlo galo.
Pati kalta, kad nepasislėpiau, bet man tai visai nerūpėjo.

Norėjau tik nuplauti nuo savo kūno tą šlykštų prisilietimą, tuos šlykščius bučinius, tą šlykštų sielos dvoką, kuris niekaip nesitraukė nuo manęs... Nieko keisto. Verkiau ir aš, kai lijo tas šaltas ir grubus lietus. Verkiau vasaros lietumi, kad niekas nematytų mano ašarų, kad skausmas, kuris dabar taip raižė man vidurius, greičiau pasitrauktų, kad galėčiau pasidalinti juo su kažkuo daugiau nei tik žmogus, kad galėčiau juo pasidalinti kartu su lietumi... Jis man dabar buvo vienintelis draugas, jei galėčiau jį tokiu bent kada pavadinti, jei išdrįsčiau... Ašaros čia pat krito ir čia pat nyko nuo mano veido. Jas plovė lietaus lašai, kurie maišės su mano skausmu, kurie maišės su manimi... Niekaip negalėjau nustoti verkti: vos tik pabandydavau tai padaryti, tuoj pat ašaros pasipildavo dar labiau nei iš pradžių. Norėjau, kad lietaus lašai mane ištirpdytų ir kad galėčiau išnykti kartu su jais, kai tik pradės šviesti saulė... Norėjau, kad lietus sugebėtų ištirpdyti mano širdį, tuomet nebebūtų ką skaudėti, galėčiau ir toliau sau gyventi, tik būčiau šiek tiek kitokia, būčiau – tuščia...
Lijo ilgai, labai ilgai...O aš nesitraukiau visą tą laiką nuo suoliuko... Niekas nepriėjo ir nepaklausė, kodėl čia sėdžiu, niekas nepasiūlė man pastogės ar karštos arbatos. Ir gerai, pati kalta... Laukiau, kol nustos lyti, norėjau įvertinti savo sielos būseną... Su baime laukiau vakaro, kuris buvo jau čia pat, už kampo. Mačiau, kaip prieš ateidamas, jis kažko laukė. Ko?...
Bandžiau pažvelgti į save iš šono. Vaizdas nesužavėjo. Mergina, šlapia nuo lietaus, veidas tarsi numirėlės, sėdi sau kaip durnelė pliaupiant lietui ant suolelio ir nesijudina. Ai, visokių yra ir visokių reikia. Paprasta.

Norisi ramybės. Mintyse. Nes jos tiesiogiai veikia širdį. Tačiau šio noro likimas niekada nepatenkina taip, kaip tu įsivaizduoji. Netikėtai ima ir pakiša kokį dar labiau netikėtą drebulį, kuris sukelia seismines minčių bangas, iki pat širdies gelmių suvirpinančias ne tik tave, bet ir žmogų, esantį arčiau nei toli. Tada jauti iš po kojų slystančią žemę... Regis, blogesnio dalyko nei abejonė būti negali. Tada prisimeni eilėraštį:
                              Vos vos pravertos durys.
                               Plyšy – sustingus abejonė:
                              eiti, gal pasilikti šiapus?
                              Man virpa pirštai ir nedrįstu pasibelsti,
                              nes bijau durų neužčiuopti...

Arba iš naujo pasveri savo vertybes ir prisižadi, kad niekada jų nepamirši ir aklai jomis seksi. Tik tomis akimirkomis, kai jauti iš po kojų slystant žemę, suvoki, ką ir kodėl taip jau labai brangini (gal net per daug, gal...).

Tada karštai meldi Dievą tavimi tikėti, nes akimirkomis, kai iš po kojų slysta žemė, jis dažniausiai būna vienintelis pašnekovas. Bet jis niekada neatsako, taigi niekada negali būti tikra, ar tavo maldos nėra tik progresuojanti šizofrenija. Bėda ta, kad visa tai dažniausiai supranti tik pajutusi iš po kojų slystančią žemę.

O žemės vaidmuo šventas. Ji priglaudžia, kai pavargsti, paremia, kai kyli. Ji neatsiejama nuo visų žmogaus veiksmų ir ja būtina tikėti. Mes esame vienas kito žemė. Jis – tavo, tu – jo. O rinkdamasi, kuo tikėti, įsitikink, kad tavo žemė tvirta, ne koks vėjo draikomas smėlis... Mano žemė tebuvo laikina, labai greitai ji „ištirpo“, bet aš ja tikėjau, nors ir trumpai.